Tikimės, kad šie tekstai vieniems iš jūsų taps kelrodžiu pažinčiai su prancūzų literatūros vertimais, kitiems primins, kas pamiršta, o dar kitiems – ką reikėtų išversti arba perleisti.
Lolija Spurgienė
Kas įspūdingiausio išversta į lietuvių kalbą ir ką rekomenduotumėte pirmai pažinčiai su prancūzų literatūra?
Nieko niekam negaliu rekomenduoti. Dirbant knygų mugėje vis tiek tenka, bet nemėgstu nei patarinėti, nei pati klausyti rekomendacijų. Knygos pačios ateina į rankas. Kartą prie manęs priėjo skaitytoja ir papriekaištavo dėl „pernai įsūdyto“ romano. O aš juk jai nuoširdžiai įsūdžiau mano pačios labai mėgstamą knygą...
Na, kadangi čia trumpa apklausa, tad ilgai nesvarstydama, paminėsiu kelias knygas, kurias prisimenu kaip tik šią akimirką. Jos įsirašė į atmintį, tapo savastim, buvo vieną ar kitą gyvenimo atkarpą svarbios. Kai kurios skaitytos po daug kartų.
Vardiju: Stendhal „Parmos vienuolynas“ ir „Raudona ir juoda“, M. Proust „Svano pusėje“, André Gide „Imoralistas“ ir „Pastoralinė simfonija“, Pierre Choderlos de Laclos „Pavojingi ryšiai“, Françoise Sagan „Sveikas, liūdesy“ ir kt., André Makine „Prancūziškas testamentas“ ir „Moteris, kuri laukė“, Margueritte Duras „Lolos V. Stein apžavėjimas“, Simone de Beauvoir „Gražūs paveikslėliai“, Patrick Modiano „Tamsių krautuvių gatvė“, „Žvaigždės aikštė“, Marguerite Yourcenar „Filosofinis akmuo“, Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“ ir kt., Romain Gary „Liūdnieji klounai“, „Ledi L.“, Boris Vian „Dienų puta“, Michel Houellebecq „Teritorija“, „Elementariosios dalelės“, „Pasidavimas“, Frédéric Beigdbeder „14,99 euro“, Louis-Ferdinand Celine „Kelionė į nakties pakraštį“. Užteks.
Tiesa, seniai seniai, kai dar tonomis skaitydavau detektyvus, man paliko įspūdį labai talentingai susuktos Sebastieno Japrisot istorijos: „Pinklės Pelenei“, „Moteris su automobiliu, akiniais ir šautuvu“, „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“. Apsuks galvą, neabejoju.
Šiuolaikinius rašytojus paskaitau originalo kalba, toks tas darbas leidykloje, bet turbūt nuo per intensyvaus skaitymo mažai kas lieka galvoje. Labai gerai rašo Leila Slimani, ją atradau vėliau nei kiti skaitytojai. Neseniai teko skaityti dar neišleistą jos Le Pays des autres – tikrai gera knyga apie sudėtingus likimus sudėtingais laikais, lietuviškai ji pasirodys į metų pabaigą.
Oi, vos nepamiršau Mathias Enard „Kompaso“! Štai kur dešimtmečio knyga, drauge su „Stouneriu“ (paminiu, nors jis ir neprancūziškas).
Kaip manote, ką dar būtinai reikėtų išversti ir išleisti (klasikos, šiuolaikinės literatūros)?
Vis sunkiau susivokti. Prancūzų klasikos nemažai išleista, bet, aišku, kad daug puikių kūrinių likę neverstų, visų nesuminėsi.
Gal Colette? Man ji atrodo tokia šiuolaikiška. Bet reikėtų paskaitinėti per nauja. Esu išvertusi jos romaną „Klodina mokykloje“. Anuomet buvo planuojama leisti ištisą seriją jos „klodinų“ ir „minų“, žavingų ir stilingų romanų, bet laikai keitėsi, skaitytojus tada traukė, jeigu neklystu, skandinavai, tad romanas „Klodina mokykloje“ liko našlaitis, nebuvo išleistas nei „Klodina Paryžiuje“, nei „Klodina išteka“, nei...
Bet yra Colette „Antroji“, „Likimo dovanotoji“, „Brangutis“. Norėtųsi išsiversti „Dienos gimimą“, vieną geriausių prancūzų XX amžiaus romanų. O kur Simone de Beauvoir „Mandarinai“ (Goncourt’ų premija)?
Man labai patinka Laurent’as Binet. „HHhH“ lietuviškai jau yra, bet būtų taip gerai išsiversti jo intelektualųjį detektyvą „Septintoji kalbos funkcija“ (La Septième Fonction du langage). Tai toks puikus rašytojas, lingvistas, filologas! Knygoje veikia ne šiaip kas – M. Foucault, B.-H. Lévy, Julia Kristeva, Jacques Derrida, Hélène Cixous, Umberto Eco ir kiti, be to, žymūs politikai, įvairių šalių slaptosios tarnybos, visokios pagarsėjusios gaujos ir t.t.. Veiksmas užverda, kai pavakarieniavęs su François Mitterand’u filosofas Roland’as Barthes’as partrenkiamas prie College de France. Policija ieško ne tik žudiko, bet ir svarbaus dokumento apie paslaptingą „septintąją kalbos funkciją“...
Prisiminiau ir pernykščio rudens skaitinį – Annie Ernaux romaną „Metai“ (Les années). Puiki knyga, bet, jaučiu, sulauktų nedaug skaitytojų. Gal klystu? Knygoje Ernaux aprašo fotografijas, prisimena įvykius, žodžius ir daiktus. Viskas susiję, visa – lyg vėrinys. Skaitydama fragmentuotą jos tekstą, junti laiką – ir apgaulingai apčiuopiamą, kone daiktišką, bet veikiau – tekantį, bėgantį, lekiantį, nuo pokario iki šių dienų. Labai savita, originali – kolektyvinė, nuasmeninta – autobiografija.
Ar yra knygų, kurias būtų verta perleisti?
Visai matyčiau perleistą novelisto André Gide’o „Imoralistą“. Ne todėl, kad ją verčiau.
Tai nedidelės apimties romanas – subtili jaunos poros santykių istorija, lyg kokia L. Tolstojaus formulės: vyras ir žmona – tai susisiekiantieji indai – iliustracija. Autobiografiškiausias Gide’o kūrinys, kuriame išdėstyti ir jo moralinės filosofijos principai. Ir genialiai pavaizduotas dvasinis žmogaus persilaužimas.
Dainius Gintalas
Kas įspūdingiausio išversta į lietuvių kalbą ir ką rekomenduotumėte pirmai pažinčiai su prancūzų literatūra?
Kalbant apie įspūdingumą – tiek kūrinio, tiek vertimo – pirmiausia į galvą ateina Renesanso laikų autoriaus François Rabelais pašėlęs romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“, išverstas vertimų klasiko Dominyko Urbo – fantastiškas kūrinys, fantastiškas vertimas.
Antrasis į galvą ateinantis kūrinys – vėlyvųjų Viduramžių poeto François Villono „Poezija“ – čia dėkingi turime būti Genovaitei Dručkutei ir Sigitui Gedai.
Trečias kūrinys būtų filosofo, švietėjo Jeano-Jacquesʼo Rousseau autobiografinis romanas „Išpažintis“ – puikiai išverstas Edvardo Viskantos ir Vytauto Jurgučio.
Šios trys knygos man lyg šventoji senosios prancūzų literatūros trejybė, prancūzų literatūros, kaip humanistinių idėjų, laisvės, išsivadavimo ir maišto prieš bet kokias suvaržymo formas reiškėjos, fundamentas. Visų trijų knygų autoriai – klajokliai, maištininkai, eruditai, plačių užmojų žmonės. Šią literatūrą skaityti nėra visai lengva, jose daug nuorodų, išnašų, ji daugiasluoksnė, knygos – didelės apimties, tačiau paskaitinėti, šiek tiek su jomis susipažinti lietuvių skaitytojui tikrai būtų verta. Juo labiau kad skaitytojas turės progos susidurti su įvairiausio plauko nuotykiais, netikėtomis idėjomis, situacijomis, galiausiai – kūrybine drąsa, tad nuobodu tikrai nebus.
Šokant į priekį, į artimesnį laikotarpį, iškart norisi paminėti Gustaveʼą Flaubertʼą ir jo romaną „Ponia Bovary“ (vert. Sofija Čiurlionienė ir Juozas Urbšys). Jo nušlifuotas, spindintis it brangakmenis stilius, kurį šauniai perteikė vertėjai, ir Emos Bovary, fantazijų įkaitės, aistringa asmenybė bei žaižaruojanti fabula – tiesiog kerinčios. Būtų nuodėmė nepaminėti Victoro Hugo kūrinio „Paryžiaus katedra“ (vert. Julija Maceinienė). Jau vien dėl to, kad romano poveikio būta tokio stipraus, jog buvo nuspręsta išsaugoti Paryžiaus katedrą, kurią iki romano pasirodymo buvo ruošiamasi nugriauti. Taip pat niekaip nesinorėtų apeiti Emilio Zola – superproduktyvaus natūralistinės pakraipos autoriaus ir jo įtaigios kūrybos. Bent jau man didelį įspūdį paliko jo romanai „Žmogus žvėris“ (vert. Jūratė Karazijaitė) ir „Nana“ (vert. Valdas Petrauskas).
Iš novelių pasaulio vieną ryškiausių įspūdžių man paliko Margueriteʼos Yourcenar „Rytietiškos novelės“ (vert. Linas Rybelis). Jose apstu rytietiškos išminties, tekstas pasižymi subtilia, poetiška kalba, tapybiškais vaizdais, tokio teksto skaitymas – tikra meditacija. Iš dramaturgijos visai siūlyčiau paskaityti trumpą siurrealistinę Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“ (vert. Birutė Gedgaudaitė), kurią pats autorius vėliau labai sėkmingai ekranizavo. Ir, žinoma, Jeano-Paulio Sartreʼo pjesę „Užsklęstos durys“ (vert. Laima Rapšytė), kurioje veikėjai iš pradžių to nesuprasdami atsiduria, na, tokiame moderniame pragare, kambary, iš kurio neįmanoma išsigauti, tad pjesėje ir nuskamba garsioji frazė „Pragaras – tai kiti“.
Iš modernistinių romanų nebijantiems drastiškesnių scenų, be abejo, rekomenduočiau skandalingą Georgeʼo Batailleʼo romaną „Akies istorija“ (vert. Algirdas Kestenis). Tai pasakojimas apie beprotiškas erotines patirtis siekiant peržengti visas įmanomas ribas, tai romanas, kur, panašu, susilieja ir maištas prieš įprastas socialinio gyvenimo formas, kasdienybę, rutiną, ir beprotiškas troškimas susilieti su ribinėmis patirtimis, ir galiausiai moralinė autoriaus ištarmė ontologinės tuštumos be aiškesnių moralinių orientyrų akivaizdoje. Nors gal viskas ir kiek kitaip. Kad it kaip būtų, nedidelės apimties kūrinys glumina. Prie šio kūrinio šliejasi klajoklio ir smulkaus nusikaltėlio Jeano Genet autobiografinis romanas „Vagies dienoraštis“ (vert. Galina Bužytė-Čepinskienė), kuriame vertybės apverčiamos aukštyn kojomis, savotiškai garbinamas silpnumas, išdavystė, melas, brutalumas.
Dar negaliu nepaminėti Boriso Viano romano „Dienų puta“ (vert. Gintaras Morkūnas) – siurrealistinio ir kartu melancholiško pasakojimo apie keistą meilę, apie paslaptingu būdu mylimosios plautyje atsiradusią leliją... Aišku, labai rekomenduočiau paskaityti Vilniuje gimusio ir augusio Romaino Gary autobiografinį romaną „Aušros pažadas“ (vert. Violeta Tauragienė) – tiems, kurie dar neskaitė, nesusipažino su ekscentriška autoriaus motina, savotiška moderniųjų laikų pitija ar užkalbėtoja, išpranašavusia ir įteigusia sūnui didžią lemtį, būtinai tokį perlą reikia griebti!
Vienas mėgstamiausių mano autorių – kultinis rašytojas Michelis Houellebecqas – negailestingas šiuolaikinio Vakarų pasaulio kritikas, kandžiai filosofiškai žvelgiantis į vartotojišką gyvenimo būdą, destruktyvų laisvės svaigulį, vakarietišką individualizmą ir puikybę. Kaip sako pats rašytojas, „tiesa šokiruoja. Bet be jos viskas netenka vertės...“. Mane asmeniškai labiausiai paveikė romanai „Elementariosios dalelės“ (vert. Akvilė Melkūnaitė) ir „Platforma“ (vert. Vita Malinauskienė). Rekomenduoju.
Paskutinės labai stiprios, gilų įspūdį palikusios knygos – Philippeʼo Claudelio „Brodekas“ (vert. Jonė Ramunytė) ir Mathiaso Énard‘o Kompasas (vert. Violeta Tauragienė). Pirmoje knygoje ramiu, stilingu, santūriu tonu pasižyminčiu pasakojimu brėžiama ryški, skaudi, dramatiška, mirtimi paženklinta kitoniško žmogaus likimo linija, antrojoje pasinaudojant neįtikėtina informacijos gausa medituojamas Rytų pasaulis, jo sąsajos su Vakarų civilizacija, ryškiomis kultūros asmenybėmis. Taigi... O galgi pažintį su prancūzų literatūra vertėtų pradėti tiesiog nuo nedidelės knygelės, subtilaus, taupaus ir išmintingo Antoine‘o de Saint-Exupery alegorinio pasakojimo „Mažasis princas“ (vert. Pranas Bieliauskas)? Kaip bebūtų, visi keliai ves į prancūzų literatūrą, tad kaip kam patogiau...
Na o kalbant apie prancūzų poeziją, išverstą į lietuvių kalbą, teks pačiam būti taupesniam, glaustesniam, nes čia nuveikta kur kas mažiau. Aišku, tai lemia ir pati medžiaga – versti poeziją, o ypač rimuotą, – velniškai sunkus, dažniausiai tik poetams įkandamas darbas, o ir pati poezijos kultūrinė paklausa nėra tokia didelė.
Pirmai pažinčiai su prancūzų poezija labai tiktų, galima sakyti, legendinė, dar 1969 metais išleista knyga „XX a. poetai“ (leid. Vaga). Joje pateikiamas visas prancūzų poezijos skyrius, publikuojama moderniosios poezijos plejada: Paulis Valery, Guillaumeʼas Apollinaireʼas, Saint-Johnas Perseʼas, Paulis Eluardʼas, Louis Aragonas, Henri Michaux, Robertʼas Desnosas, Jacques‘as Prévertʼas, René Charas, Pierreʼas Emmanuelis...
Reikia dėkoti vertėjams už puikų darbą. Taip pat nemažą pluoštą prancūzų poezijos vertimų galima rasti Tomo Venclovos poezijos vertimų rinktinėje „Kitaip“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). Apskritai T. Venclovos vertimai žavi, o tokie poetai kaip Charlesʼis Baudelaireʼas, Oskaras Milašius, Saint-Johnas Perseʼas ir kt. skamba ir įtaigiai, ir atpažįstamai, ir muzikaliai. Beje, T. Venclovos verstas Saint-Johnas Perseʼas išleistas atskira knyga su Stasio Kisarausko iliustracijomis – tai „Anabasis“ (Alma Littera, 1997). Taigi, kam patinka „bibline bei egzotiška tonacija“ perteikiamas metaforiškas, pakilus kalbėjimas, toji knyga taps tikra švente.
Žinoma, mėgstantiems aštresnę, socialiai angažuotą ir galingos vaizduotės prisodrintą poeziją šventę sukurs visų pripažinto genijaus Arthuro Rimbaud prozinės ir eiliuotos poezijos knyga „Sezonas pragare. Nušvitimai“ (Andrena, Dictum, 2003) – pirmiausiai pagarba vertėjui Juozui Mečkauskui-Meškelai, išvertusiam didžiąją dalį knygos poetinės prozos tekstų, o rimuotus eilėraščius vertė Sigitas Geda.
Turbūt negaliu nepaminėti A. Rimbaud amžininko, savotiško literatūrinio monstro grafo Lautréamontʼo poemos proza „Maldororo giesmės“ (Kitos knygos, 2015), kur susilieja siaubas ir grožis, kur autorius negailestingai smūgiuoja į kaukėtą žmonijos veidą. Ne toks žiaurus ir radikalus, bet aistringas visuomenės kritikas buvo Charlesʼis Baudelaireʼas su savo griežtos klasikinės eilėdaros knyga „Piktybės gėlės“, viena garsiausių knygų pasaulyje, kurios pilnąją versiją išvertė Sigitas Geda (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005). Trumpąją „Piktybės gėlių“ versiją atskira knygute yra pateikęs poetas Vladas Baltuškevičius (Varpas, 1997) – pažindintis su Baudelaireʼu galima skaitant ir šią kukliai išleistą knygutę.
Visai šauniai skaitosi Aleksio Churgino, Tatjanos Rostovaitės, Antano Drilingos ir kitų versta taip pat XIX amžiaus, beje, tuo laiku labai populiaraus autoriaus, maištingos asmenybės Pierre‘o-Jeano Béranger knyga „Dainos“ (Vaga, 1981). Turbūt ne visi žino, kad populiari daina „Paukščiai“ (Baltais pūkeliais krinta snaigės / Iš viesulingų debesų... ) yra sukurta būtent pagal šio poeto eilėraštį, išverstą A. Churgino. Kadangi jau paminėjau elegišką, nostalgijos kupiną eilėraštį, tai galima paminėti ir prancūzų meilės lyrikos rinktinę „Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas“ (Ramona, 2002).
O pabaigai noriu pasidžiaugti itin kūrybiškai Akvilės Melkūnaitės versta prancūzų literatūros akrobato Raymondʼo Queneau knygele „Stiliaus pratimai“. Taigi, mankštinkimės su prancūzų literatūra, nepatingėkime atlikti literatūrinių pratimų ir patirkime daug nuostabių akimirkų...
Kaip manote, ką dar būtinai reikėtų išversti ir išleisti (klasikos, šiuolaikinės literatūros)?
Sunku kalbėti apie klasiką, kaip bebūtų, esminiai kūriniai išversti, bet žinau, kad neturime nė vieno versto XX amžiaus rašytojo eksperimentatoriaus, kino kūrėjo Georgesʼo Pereco knygų. Juo labiau, kad toli gražu ne visi šio išmoningo rašytojo kūriniai eksperimentiniai, tad tikrai išverčiami ir galėtų būti įdomūs ir platesniam skaitytojų ratui.
Visgi labiausiai širdį maudžia dėl poezijos, kurios vertimų labai stokojame. Būtų nuostabu turėti išsamią XX amžiaus prancūzų poezijos antologiją, taip pat šiuolaikinės prancūzų poezijos antologiją, kad ir ne itin didelę. Uždavinys labai sunkus, bet vis dėlto įgyvendinamas.
Neturime poezijos klasiko P. Verlaineʼo rinktinės, tėra paskirų periodinėje spaudoje išsimėčiusių vertimų publikacijų. Suprantama, tokį formos, metrinės poezijos meistrą išversti be galo sunku. Neturime ir kitų gerai lietuvių skaitytojui gerai žinomų, aukščiau jau minėtų poetų rinktinių. Taip pat labai norėtųsi atskirų Henri Michaux, Blaiseʼo Cendrarso, Antonino Artaud, Jeano Cocteau, André Bretono, Pierreʼo Albert-Birot knygų. Tikrai būtų verta panašiai kaip Baudelaireʼo „Piktybės gėles“ išversti Guillaumeʼo Apollinaireʼo knygą „Alkoholiai“. Šioji irgi labai rimto kalibro. Tad galintiems versti poeziją iš prancūzų kalbos reikėtų raitotis rankoves ir vienytis? Tik tam dar reikėtų atitinkamų sąlygų. Tikėkimės, turėsim.
