Esate buvusi abiejose barikadų pusėse – ir kaip laisvai samdoma vertėja, ir kaip leidyklos darbuotoja. Su kokiais keblumais susiduria vertėjai, verčiantys leidyklos užsakytą knygą, ir kokias patiria leidykla? Ar tiesa, kad samdydami vertėją, su kuriuo iki tol neteko dirbti, kartais patiriate sunkumų?
Kaip leidyklos atstovė aš dirbau viešąja ryšininke, vertėjus samdydavau tik papildomai informacijai apie jų išverstą knygą išversti – daugiausia interviu su rašytojais, kai pačiai pritrūkdavo laiko. Bet šį tą žinau apie tas „barikadų puses“ iš bendro.
Galimi keblumai tarp leidėjo ir vertėjo aptariami ir fiksuojami sutartyje. Kokie jie gali būti? Vertėjas gali optimistiškai nusimatyti terminą ir nespėti laiku arba neapžioti kąsnio – tai yra knyga pasirodyti sudėtingesnė, nei manė skaitydamas ir vertindamas, arba išvis per sudėtinga. Leidykla – atitinkamai – gali laiku nesulaukti vertimo, vertimas gali gerokai nuvilti.
Samdydami nežinomą, pradedantį, vertėją leidykla, suprantama, rizikuoja. Bet aklai vertėjas nesamdomas, jis prašomas išversti keletą ar keliolika puslapių tos knygos, į kurią pretenduoja. Žinoma, vertėjas turi galimybę atsiųsti ištobulintą tekstą su kuo nors pasitaręs, ko nors paprašęs suredaguoti ar net išversti, – tokiu atveju leidykla turi kiek iškreiptą vaizdą apie vertėjo sugebėjimus.
Kita vertus, mūsų gatvės pilnos ką tik vairavimo egzaminą išlaikiusių žalių vairuotojų. Jie negali kitaip tobulinti vairavimo įgūdžių, nei vairuodami. Taip ir vertėjai tobulėja tik versdami. Redaktoriai – redaguodami. Tiesa, pagal statistiką, 2 proc. žmonių taip ir neišmoksta vairuoti, tiesiog negali vairuoti, neišeina.
Man dar dešimtajame ano amžiaus dešimtmetyje nusišypsojo laimė versti André Gide’o, prancūzų rašytojo, Nobelio premijos laureato romaną „Imoralistas“. Visai žalia nebuvau, apyžalė. Jau buvau išvertusi kelis filosofų tekstus „Krantams“, „Proskynai“ ir Margueritte Yourcenar apsakymą žurnalui „Nemunas“, bet interneto nebuvo, įrodymų niekas per 3 minutes negalėjo surinkti, o aš tada eidama į tik susikūrusią leidyklą „Alma littera“ pasirašyti sutarties, net nesugalvojau pasiimti daiktinių įrodymų. Viskas baigėsi labai neblogai, nors net „mėginio“ neėmė.
Koks vertimo tempas jums atrodo optimalus? Pati dažniau susiduriate su greituoliais ar dažniau pasitaiko smarkiai vėluojančių?
Tempas priklauso nuo daugelio dalykų – subjektyvių ir objektyvių: teksto sudėtingumo, knygos apimties, vertėjo patirties, temperamento ir pagaliau savijautos. Visiems pasitaiko sunkių periodų, prokrastinacijos, kartais tiesiog neišsimiegi – ir neveikia galva, jos nepakrausi kištukiniame lizde.
Kartais prie vieno dviejų sakinių prasėdi pusę dienos. Ne iškart sumeti, kad geriausia tokias vietas palikti kuriam laikui – ir ne kartą jos „pačios“ paliktos išsivertė.
Į greituolius žiūrima įtariai, kaip ir į lėtuolius. Greitas darbas nebūtinai koreliuoja su kokybe. Iš patirties žinai, kad tada teks „pasėdėti“ redaktorei.
Ar geras kalbos redaktorius gali išgelbėti prastą vertimą? Gal tuomet galima apsimesti geru vertėju, bet iš tiesų greta turėti nuostabų redaktorių, kuris išgraibytų blogybes?
Atsakysiu, kaip kadaise man, ėmusiai interviu vienam savaitraščiui, atsakė garsus psichoterapeutas. Klausiau: ar gali draugauti vyras ir moteris? Jis atsakė, kad galėtų ilgai samprotauti, postringauti, cituoti ir barstytis įrodymais, bet kadangi neturi kada, nes dalyvauja konferencijoje ir tuoj jo eilė skaityti pranešimą, todėl atsakymas: ne, negali.
Taigi: geras redaktorius negali išgelbėti prasto vertimo. Nebent redaktorius pats yra geras vertėjas ir verstų iš naujo. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad stinga gerų redaktorių, kad senoji karta traukiasi. Man regis, atsakymas, ką daryti, – akivaizdus.
Tiesa, dar paprieštarausiu pati sau: pažįstu vieną genialią redaktorę, kuri gali prikelti bet kokią knygą, vertimą iš bet kokios kalbos, kurios pati nemoka. Ji tiesiog gelmiškai jaučia tekstą. Tai įgimta. Talentingų daug, o ji viena.
Kaip manote, ar vertėjo darbas šiuolaikinėje visuomenėje pasmerktas būti menkai apmokamas? O gal kažkas galėtų pasikeisti?
Žodis „pasmerktas“ – iš emocijų žodyno. Jeigu imi dėrėtis dėl honoraro, tai yra mėgini jį pasididinti, sulauki atsakymo, kad „rinkoje tokių kainų nėra“. Rinka reguliuoja honorarus, gal yra ir kaimietiško godumo, svetimo darbo nepakankamo įvertinimo elementų, bet... garsiausiai šaukia nemokšos. Kai bandau įsivaizduoti, kiek kainuoja išleisti knygą, kokia didžiulė rizika savo pinigais... Kiekvienas iš mūsų gali pamėginti. Ironizuoju. „Kauliukai“ susikrato – nusistovi vidutiniai visų leidybos grandžių įkainiai. Idealiu atveju leidyklos daugiau moka geriems ir patyrusiems. Kai norima konkretaus vertėjo tam tikrai knygai, leidykla prireikus pakelia honorarą, kad jo nenukonkuruotų kiti.
Kuo tada motyvuoti jaunus žmones mokytis vertėjo amato?
Nežinau. Nenoriu mistifikuoti, bet retas nori sėdėti po... daug valandų prie kompo, vartyti žodynus, naršyti internetą ir enciklopedijas. Tai vienišas užsiėmimas, introvertams. Manęs motyvuoti nereikėjo. Yra norinčių, turinčių polinkį versti žmonių. Jų randasi iš kažkur. Vis daugiau verčiama knygų, vadinasi, vertėjų daugėja. Buvo kiek apmaudu, kad negalėjau pragyventi vien iš vertimų, bet to tos minties dar nemetu.
Kaip versti mokėtės pati? Ar kalbinę klausą galima išsiugdyti, ar tai labiau įgimta?
Pati mokiausi versti versdama. Labai traukė. VU filologijos fakulteto dėstytoja, vertėja Laima Rapšytė, matyt, irgi bus padariusi įtaką. Ji ypač mėgo sarkastiškai šypsodama duoti versti paprastą sakinį, tarkim, iš A. Camus „Svetimo“. Kad išsilaužtume dantis į tą sakinį. Taip ji be ilgų išvedžiojimų prikišamai parodydavo, kaip nepaprasta versti paprastą sakinį.
Baigusi universitetą porą metų dirbau Užsienio literatūros knygyne, kuris anuomet buvo vienintelis Lietuvoje, ir labiau panašus į kultūros centrą, sakyčiau. Legendinė jo vedėja Dalia Kregždaitė, kurią dažnai prisimenu, sakė: „Kai tavo eilė būti prie kasos, ką nori daryk, tik nemegzk.“ Tai aš laisvą valandėlę ir megzdavau – sakinius iš prancūzų kalbos. O į knygyną užsukdavo žmonių, kurie ieškojo vertėjų.
Mokiausi versti dar ir pagal metodą, kurį anksčiau naudodavo daugelis vertėjų. Išsiversdavau M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ vieną puslapį per gerą savaitę, paskui lygindavau su genialiuoju Aldonos Merkytės vertimu. Skirtumų pasitaikydavo kuo netikėčiausių.
Kalbinę klausą turbūt galima išsiugdyti. Kantriai. Jeigu rūpi ją turėti.
Pastebiu, kad leidyklos spėriai reaguoja į angliškos literatūros naujienas ir apdovanojimus – tos, dėl kurių pasaulis kraustosi iš proto, greitai pasirodo ir lietuviškai. O kaip yra su prancūzų literatūros lauku – ar spėjame pagauti ten esančių naujienų pulsą?
Ieškome ir prancūziškų knygų, ekspertams duodame skaityti ir įvertinti naujus kūrinius. Domimės premijų laureatais, ieškome ir tarp seniau leistų knygų, tokių, kurios potencialiai galėtų būti įdomios mūsų skaitytojams. Prancūzai kukliau atrodo, nes ir procentiškai anglakalbė rinka milžiniška, amerikiečių ir britų premijos skamba daug garsiau. Yra leidyklų, kurių pusė knygų verstos ir prancūzų. Dabar skaitytojams, rodos, įdomesnė skandinavų literatūra, bet imama domėtis ir artimiausiais kaimynais – latvių, baltarusių knygomis. Lenkės nobelistės Olgos Tokarczuk knygos galbūt paskatins išsamiau pasidomėti lenkais.
Kokie prancūzų autoriai lietuvių perkamiausi?
Atsakyti į tokį klausimą reikia išsamaus tyrimo. Šiandien perbėgau knygynų topus – tarp perkamiausiųjų aptikau tik dvi asmeninio tobulėjimo specialisto Laurent’o Gounelle’io knygas.
Kiek pamenu, labai skaitomas lietuvių yra Romainas Gary. Kažkada labai populiarus buvo Andrei Makinas, Michelio Houellebecqo nauji romanai nelieka nepastebėti. Susidomėta Patricku Modiano, kai jis gavo Nobelį. Labai geras rašytojas. Skaitomos Muriel Barbery, Leïlos Slimani, Philipo Claudelio, Marco Lévy, Amelie Nothomb knygos.
O kokie, pasirodę lietuviškai, jums pačiai atrodo įdomiausi, rekomenduojami būtinai paskaityti ar nepelnytai nepastebėti?
Lietuviškų vertimų neskaitau, nes nėra kada, vos spėju skaityti originalo kalba ir lietuvių rašytojų atsiųstus rankraščius. Apžvelgus kelerių metų leistas knygas, man neabejotinai svarbiausia knyga yra Mathiaso Énard‘o romanas „Kompasas“ (Boussole). Skaičiau jį prancūziškai ir norėjau versti, bet nesusiklostė. Tai intelektualo, erudito, Goncourt’ų premijos laureato įspūdinga knyga apie Rytus ir Vakarus, tiltus ir prarajas tarp jų, per romaną nusidriekęs ir subtilus meilės istorijos voratinklis. „Kompasas“ – iš tų knygų, kurios užima kvapą, jų perskaitymas tampa gyvenimo įvykiu.
Jums svarbu knygos viršelis? Kodėl?
Spontaniškai sakyčiau, kad nesvarbu, nes svarbiausias man – turinys. Gali būti be viršelio (šypsosi). Nesu pirkusi knygos todėl, kad ji „graži“, arba – tik todėl. Man patinka vienspalviai šriftiniai viršeliai. O dar labiau – grubiai įrišti rankraščiai, kuriuos leidyklos atsiunčia skaityti dar neredaguotus. Originalus, gražus viršelis – irgi gali pradžiuginti, patikti, bet svarbesnis jis būna tada, kai atstumia, erzina akį.
Pati esate dirbusi knygyne, tad smalsu, kokiuose dabar lankotės pati, o gal dažniau perkate internetu?
Perku dažniausiai per knygų pristatymus, per sostinės dienas, knygų mugėje. Internetu retai ir vis rečiau, bet ne todėl, kad nenorėčiau, tiesiog iš ir šiaip pratisai skaitau rankraščius, verčiu, redaguoju ir pan., tad asmeniškam skaitymui nebelieka akių.
Kiek ir kokios prancūziškos kultūros yra jūsų kasdienybėje?
Skaityklė, pilna prancūzų literatūros, kompiuteris – filmų. Rytinė kanalo TV5Monde laida Télématin – geras būdas informatyviai, taikiai ir elegantiškai praleisti ryto valandas, kol ruošiesi į darbą. Apie kvepalus, šalikėlius ir kruasanus – kitąkart.
Kalbėjosi rašytoja Jurga Tumasonytė
