Kodėl baigęs mokslus Paryžiuje grįžote į Lietuvą?
Dėl magistro studijų – įstojau į vertimą žodžiu Vilniaus universitete, baigiau ir pasilikau.
Ar Vilnius labai skyrėsi nuo vaikystės miesto, kurį kadaise palikote?
Žinoma, skyrėsi. Gyvenimui bėgant daugelis dalykų matosi kitaip – tik nežinia, kaip smarkiai keičiasi jie, o kaip – tavo paties požiūris. Viskas pasikeitė į gera, kad ir infrastruktūrų požiūriu, – prie namų įrengė apšvietimą, šaligatvį nutiesė.
Gyvenate tame pačiame vaikystės rajone?
Vaikystėje gyvenome Antakalnyje, o dabar, kadangi tėvai Briuselyje, apsistojau jų name, soduose už Antakalnio.
Kuo dabar užsiimate?
Dirbu kaip vertėjas žodžiu. Neseniai laikiau Europos Sąjungos institucijų egzaminą ir laukiu rezultatų. Gal pavyks gauti akreditaciją ir galėsiu vertėjauti žodžiu Briuselyje.
Grįšite į Briuselį?
Nenoriu prisirišti prie šalies. Man patinka tas aspektas, kad būsiu laisvai samdomas ir neprivalėsiu kasdien sėdėti Briuselyje, galėsiu pasirašyti sutartis arba ne. Vertimas žodžiu yra mano pagrindinis užsiėmimas, o raštu – labiau pomėgis. Jei kūrinys patinka, net nesijaučia, kad dirbi.
Ar galite palyginti šiuos du – vertimo žodžiu ir raštu – darbus?
Jie labai skirtingi, kaip minėjau, gyvenu iš vertimų žodžiu. Verčiant žodžiu svarbu išankstinis, kruopštus pasirengimas, o pagrindinis skirtumas nuo vertimo raštu yra toks, kad išverti žodžiu kalbas, posėdis pasibaigia ir esi laisvas. Verčiant raštu reikia disciplinos, laikytis terminų, milijonus kartų taisyti...
Verčiate iš portugalų kalbos, taip pat į ir iš prancūzų, ar bendravimas su autoriumi jums svarbus?
Dažnai būna, kad autorius tiesiog nelabai pasiekiamas. Taip nutiko ir su J. E. Agualusa – versdamas knygoje radau kelias klaidas. Mėginau susisiekti su autoriumi ir paklausti, ar vardus sukeitė tyčia, tačiau atsakymo negavau. Benui („Rara“ leidėjui, – J. T. past.) pavyko susirasti autoriaus spaudos atstovą, gauti patvirtinimą, kad ten klaida, ir prašymą ją ištaisyti.
Turbūt nemažai vertėjų karjerą pradeda nuo lengvesnių vertimų. Ar nebuvo baisu imtis šios knygos?
Nebaisu, nes mano protas taip veikia: kai ką nors skaitau, mėgstu pagalvoti, kaip kokia nors konkreti vieta skambėtų kita kalba. Kuo sunkiau – tuo įdomiau, belieka užrašyti (o paskui daug kartų taisyti). Smagu skaityti knygą ir sykiu ją versti, taip pat tai proga įsigilinti į visas jos prasmes ir niuansus, kurių šiaip skaitydamas galbūt nepastebėtum.
Knygoje būta ir poezijos pasažų.
Taip, teko išversti ten buvusią poeziją, taip pat perteikti žodžių žaismą pritaikius kitą atitikmenį lietuvių kalba. Bet čia jau Liongino Pažūsio vadovėlyje surašyti vertimo teorijos dalykai.
Didelį įspūdį padarė Ieva Toleikytė, balsu perskaičiusi savo verstą visą Kimo Leine’ės romaną „Amžinybės fjordo pranašai“. Tenka balsu skaityti verčiamus tekstus?
Taip, žinoma, tik darau tai mažesniais gabaliukais, nelaukiu, kol išversiu visą knygą. Jeigu neskamba – iškart aišku, kad kažką reikia keisti.
Beje, kiek laiko truko šio romano vertimas?
Tikriausiai metus, nes intensyviai prie jo nedirbau, tik priešokiais. Man smagu, kai nesijaučia, jog tai darbas, verčiu tik todėl, kad noriu, o ne todėl, kad reikia.
Derinate vertimus žodžiu ir raštu, bet ar nebūna sunku persijungti į skirtingus žanrus? Įsivaizduoju, kad jeigu turėčiau versti žodžiu vakare, dieną nervinčiausi ir negalėčiau ramiai versti raštu.
Vėliau tai tampa įprasta. Jei visai nesinervintum, vadinasi, kažką darai ne taip. Tačiau šis įgūdis yra išmokstamas. Lyg lipdymas iš molio – jeigu dabar mėginčiau ką nors nulipdyti, iš pradžių nepavyktų. Reikėtų nuolat praktikuotis. Tas pats ir su vertimu – tiesiog reikia dėmesio disociacijos tarp klausymo ir kalbėjimo.
Manote, kad vertėjais gali tapti visi, tam nereikia talento?
Aišku, gali. Kalbos mokymasis turi eiti atskirai – kai gerai išmoksti kalbą, atskirai treniruojiesi klausytis, kalbėti, nepraleisti informacijos...
Kokius tekstus esate vertęs iki „Bendrosios užmaršties teorijos“?
Juokais į prancūzų kalbą esu išvertęs „Tautišką giesmę“, visokių eilėraščių. Pernai vasarą lankiausi renginyje „Matyk pasaulį brolio akimis“ Biržuose, ten vyko vertėjų suvažiavimas. Prancūzų poetas Pierre’as Cordie buvo paprašęs išversti jo tekstus į lietuvių kalbą – tad skaičiau jo poeziją. Taip pat, kadangi seniai norėjau, tam renginiui iš portugalų kalbos išverčiau José Régio eilėraštį. Verčiu, kai patinka tekstas ir norisi išbandymo.
Daugiau skaitote poezijos ar prozos?
Dabar kasdienis skaitinys yra Édouard’o Louis romanas „En finir avec Eddy Bellegueule“, lietuviškai pavadinimo nepasakysiu, nes dar nėra galutinio varianto. Verčiu tekstą Valstybiniam jaunimo teatrui – jie pagal romaną planuoja statyti spektaklį.
Ar pandemija Jums, kaip vertėjui, turėjo įtakos?
Man įtakos neturėjo, per pandemiją apvažiavau pusę Europos (tuo metu ir verčiau „Bendrąją užmaršties teoriją“).
Kokių sąlygų reikia, kad galėtumėte produktyviai versti?
Priklauso nuo nuotaikos. Pastaruoju metu daug būnu namie – neseniai grįžau iš Indijos. Dabar mano darbo aplinka – židinys, pora žvakių ir stalo kampas. Būna ir taip, kad norisi dirbti kavinėje, nes namuose ima gundyti ir kviesti sofa, o kavinėje juk taip begėdiškai neišsidrėbsi.
Turite mėgstamiausią kavinę Vilniuje?
Patinka „Mint Vinetu“.
Nemažas kelio gabalas nuo namų.
Taip, laiko turiu į valias, dirbu atsipalaidavęs, be streso, tad ir darbo kokybė visai kitokia.
Ar Jums svarbu apsilankyti tose vietose, apie kurias kalbama verčiamuose tekstuose?
Angoloje nesu buvęs, tačiau turiu Luandoje gyvenančią draugę angolietę. Versdamas paprašiau jos nuotraukų iš ten. Šiame kūrinyje kalbama apie XX a. vidurį, tad net ir nuvykęs to paties nebepamatyčiau. Knygoje esama universalijų, kurias galima pajusti nepriklausomai nuo geografinės padėties.
Tiek lietuvių, tiek prancūzų kalbos jums gimtosios. Kokia kalba dažniau mąstote?
Nė viena, dažniausiai tai būna miksas. Kai užstringa kokia nors mintis, smagu galvoti apie vienodus dalykus skirtingomis kalbomis, tai suteikia skirtingą perspektyvą.
O kokia kalba skaitote dažniausiai?
Dabar lietuviškai skaitau „Uraganų sezoną“ – knygą man paskolino ir labai rekomendavo (dabar suprantu – kodėl), džiaugiuosi geru vertimu. Specialiai skaitinių neieškau, dažnai pasikliauju kitų žmonių rekomendacijomis.
Mėgstate kaupti knygas?
Yra prikaupta mano vaikystės knygų lentyna. Jos ten stovi, ir tiek, labiau patinka perskaityti knygą ir ją padovanoti tiems, kuriems tuo metu ji būtų išties aktuali.
Kokie Jūsų mėgstamiausi portugalų kalba rašantys autoriai?
Versdamas dažnai susipažįstu su jais. Neseniai leidyklai „Kitos knygos“ atnaujinau José Saramago vertimus, patinka José Régio, Fernando Pessoa...
Kaip sekėsi atnaujinti senesnius Zigmanto Ardicko vertimus? Ar ir vėl noriai imtumėtės tokio darbo?
Buvo daug taisymų. Kartais atnaujindamas vertimą praleidi daugiau laiko negu versdamas pirmą kartą, tenka ilgai aiškintis savo pozicijas dėl vienos ar kitos vietos. Z. Ardickas su manimi pasiginčyti nebegalėjo, tiesa, patiko ir buvo malonu tuose tekstuose atpažinti jo, kaip vertėjo, būdą ir stilių.
Ar pats lengvai sutinkate su redaktorių taisymais?
Pasiginčiju, kadangi verčiu grožinę literatūrą ir faktas, kad VLKK kurios nors formos neleidžia vartoti, sukelia atmetimo reakciją, nes žmonės taip, kaip siūlo ši institucija, kartais tiesiog nekalba. O šiaip dažnai redaktorių pastabos būna tikslingos ir reikalingos.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
