Kaip atrodo biblioteka, kurioje dabar, sugedus asmeniniam kompiuteriui, lankotės? Ar dažnai čia užsukate?
Tai Žirmūnų biblioteka, tiksliau – Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka. Jos skaitykloje, beje, buvo išversta Fernando Pessoos „Nerimo knygos“ „Pratarmė“, įveiktas pirmųjų pastraipų sukeltas šokas. Nors puikiai žinojau, kokį darbą apsiimu, į kokį Niagaros krioklį puolu, viskas iš naujo pasirodė netikėta ir kiek skausminga. Bet versti likusio teksto užsidariau namie, išlįsdavau vaikščioti tik po savo kvartalą, ne toliau.
Žirmūnų biblioteka rekonstruota, tikriau tariant, pastatyta nauja. Diegia ir diegia naujoves, paskui kurias, regis, ne visi skaitytojai spėja. Prisimenu senąjį jos pavidalą, bangomis išsiraičiusį parketą, naujų knygų stygių, gyvą eilę („aš būsiu po jūsų“) periodikos skaitykloje prie dienraščių. Sykį užėjau po liūties, ir atidarius duris atsivėrė feliniškas kadras: vandens – iki pusės blauzdų, po jį braido stichijos pritrenktos bibliotekininkės ir lyg sulėtintais judesiais kilnoja knygų krūveles. Liūtis galutinai įveikė kiūrantį stogą. Ji buvo paskutinis „lašas“, priartinęs rekonstrukciją.
Pasirodo, šis pastatas projektuotas ir statytas kaip ritualinių paslaugų biuras, bet tokiam sumanymui pasipriešino aplinkiniai gyventojai, nenorėję pro langus matyti amžinų laidotuvių procesijų. Ir atsirado biblioteka. Truputį keista, nes kas gi sovietmečiu labai paisė „gyventojų“ nuomonės?
Dabar jos fonduose – nauji ir naujausi leidiniai. Senesnių tenka ieškoti kitur. Bet užtat čia yra dovanų lentynų, visada prikrautų įvairių įdomybių. Jose atsiduria ištisos asmeninės bibliotekos, sovietmečiu kauptos gydytojų, mokytojų, inžinierių. Taip pat ir žinomų kultūros žmonių. Galima susirinkti autorių autografų, dovanojimo įrašų rinkinėlį. Įspūdingas, savaip sukrečiantis vaizdas – vieno muzikos mokytojo, bažnyčios vargonininko biblioteka, jam mirus atkeliavusi į Žirmūnų biblioteką. Regis, nebuvo tokios Lietuvoje ir Rusijoje sovietmečiu išleistos muzikinės knygos, kurios tas žmogus nebūtų įsigijęs. Ne šiaip kaupta – viskas studijuota, puslapiuose rašytos pastabos, komentarai. Ir šūsnys natų! Atsiverčiau Michailo Lermontovo „Poeziją“ („Vaga“, 1964), ir vienas eilėraštis buvo nužymėtas muzikiniais ženklais, matyt, jam komponuota muzika. Vis parsinešu tokių knygų, bet paskui dažniausiai nešu atgal. Nes kurgi jas krauti? Ir su dulkėmis kovoti sunku. Minėtas kompiuterio gedimas, kaip sakė meistras, gali būti susijęs su dulkėmis...
Pataisykite, jeigu klystu, bet lyg ir girdėjau, kad gyvenate kaime?
Matyt, pasklido neteisingas gandas ar išsikraipė faktai. Į kaimą (dar) negrįžau. Nors darbo pobūdis leistų. Nors labai tvirtai su Vilniumi nesame sukibę. Gal iliuzija, bet įsivaizduoju, kad kaime versti būtų panašiai kaip versti mieste šeštadieniais, kai visur tvyro poilsio dienos atsipalaidavimas: visuotinė darbo dienų įtampa, skuba, chaosas išnykęs, ir tu beveik nepastebimai, lengvai padarai daug daugiau, nei tikėjaisi ar planavai. Mieste trikdo dažni aplinkinių butų remontai, bet ir į kaimą įžūliai veržiasi visokie savaitgaliautojai, medžiokliai (ir žvėrių, ir malonumų), prašalaičiai gamtos vartotojai. Kol kas tik tokia „regionų plėtra“.
Nemažai metų pradirbote žurnalistu, esate kalbinęs daugybę vertėjų. Pačiam, kaip vertėjui, žurnalisto darbas labiau padėdavo ar trukdydavo?
Oi, trukdydavo. Ir jau visai buvo sutrukdęs. Būdavo, noriu versti, noriu, apsiimu ir negaliu ištesėti. Paskui jau nesiimdavau. Galiausiai nebesiūlydavo. Neslepiu, jog rimtai įsitraukęs į žurnalistiką ilgainiui susitaikiau su mintimi, kad vertimų bebus vienas kitas, nedidelis, nebūtinai labai trokštamas ir mielas. Dirbant laikraštyje nuolat reikėdavo „duoti“ verstinių medžiagų, bet tai visai kas kita nei literatūros vertimas. Tačiau kalbų žinias palaikyti padėjo. Ypač latvių kalbos. Nusiraminti (ar veikiau saviapgaulei) „pasilikau“ du autorius, italą ir latvę, kurių neva anksčiau ar vėliau būčiau ėmęsis. Kažin, kaip ten būtų buvę. Reikalai pakrypo kitaip. Popierinei žiniasklaidai nykstant, 2017–2018 m. grįžau prie vertimų. Naujas startas arba antrasis etapas.
Taigi rengdamas pokalbius su vertėjais būdavau tik žurnalistas. O pašnekovai – jėga! Ramutė Ramunienė, Danguolė Žalytė, Pranas Bieliauskas, Danutė Sirijos Giraitė ir kiti, kiti, kiti. Kokios asmenybės, kokie iškalbingi jų darbai.
Jaučiuosi prisidėjęs prie vertėjų viešinimo, populiarinimo, bet dabar iš vieno kraštutinumo, kai vertėjai būdavo nematomi, nutylimi ar nustumiami (tai viena iš priežasčių, kodėl atsirado Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga), pereita į kitą: jie stumiami į arenas šokti reklaminių šokių. Pristatymai, diskusijos, pokalbiai. Matau, kad daliai kolegų labai mielos rampos šviesos, bet daugumai – vargas, sunki pareigos našta. Suprasdavau jų nenorą „atsakyti į klausimus“.
Kokią reikšmę Jums turi kelionės? Ar tam, kad gerai perprastum verčiamą kūrinį, svarbu apsilankyti ir autoriaus gyventoje aplinkoje?
Apkeliavęs esu tik dvi šalis: Italiją ir Latviją. Atidžiai įsižiūrėjęs esu tik į du miestus: Paryžių ir Rygą. Įkvėpimo važiuoju į Rygą arba Paryžių. Šių miestų niekada negana, jie iš tiesų niekada nesibaigia. Brazilijoje nesu lankęsis, o verčiu Claricę Lispector. Priminsiu, kad pasirodžius pirmajam jos romanui visi suglumo: kokia nebraziliška... Jei neturėjai galimybės lankytis su autoriumi ar kūriniu susijusiose vietose, dar kruopščiau ieškai medžiagos, studijuoji, tariesi su nusimanančiaisiais. Gal daugiau laiko prireikia tam tikroms realijoms išsiaiškinti, betgi dabar turime puikiausias prieigas prie viso pasaulio žinijos.
Neišsisukinėju nuo atsakymo. Atsakau: svarbu. Vienais atvejais iš tiesų padeda, kitais – vaizduojiesi, kad padeda. Kai kuriuos maršrutus tau iš tiesų tarsi kažkas sudėlioja. Kaip parengiamuosius būsimų darbų etapus. Neplanavau versti F. Pessoos, bet kažin kodėl iš Lisabonos gana seniai atsivežiau „Įvadą į Fernando Pessoos studijas“, jis be galo padėjo verčiant „Nerimo knygą“, bet ilgai pratūnojo lentynoje. Seniai seniai atsivežiau José Saramago „Pasaką apie neatrastą salą“: čia jau kirbėjo mintis – gal kada nors išversiu...
Beveik prieš 30 metų pasirodė pirmoji Jūsų vertimo publikacija. Kaip per tuos metus keitėsi buvimo vertėju jausena (pradedant nuo vertimo išbandymų, kalbų mokymosi, baigiant leidyklų požiūriu ir darbo įvertinimu)?
Pirmoji išversta knyga – prieš 25 metus. Tada buvau grįžęs iš Italijos, apimtas pakilimo, ėjau ir siūliausi. Laukinis 10-asis dešimtmetis, laukiniškų elementų nestigo ir leidyboje. Išbūti laisvu vertėju tada nepavyko. Kurį laiką buvau pasitraukęs į vertimo biurus. Bet ten nuobodu.
O kaip dabar? Darbas lygiai toks pat nelengvas, reikia suktis, konkurencija vis nuožmėja, dalijamasi įtakos sferomis. Vis dėlto savo nišą pamažu atranda ir jauni gabūs vertėjai. Bėda, kad trūksta redaktorių. Kadangi jų darbas tikriausiai sunkesnis nei mūsų. Yra tokių kolegų, kurie ir vieni lauke kariai, bet geriausia – tandemas. Vertėjo laimė, kai jo gebėjimus papildo redaktoriaus erudicija ir subtilumas. Žinau žinau: tada laurus nusiskina vertėjas, redaktorius lieka už širmos.
Kadangi šio mėnesio tema – portugalų literatūra, o būtent už F. Pessoos „Nerimo knyga“ vertimą buvote apdovanotas Metų vertėjo krėslu, įdomu, kaip mokėtės šios kalbos?
Portugališką rūmą stačiau ant itališkų pamatų. Mokiausi pats, ilgai, su pertraukomis, be įtampos, be prievartos, stengdamasis jausti malonumą. 10-ajame dešimtmetyje iš prastų, moraliai senstelėjusių rusiškų ir angliškų vadovėlių. Paskui mokymosi priemonių gausėjo, jos darėsi įdomesnės. Pasirodė kompaktinių plokštelių su pamokėlėmis, o viską vainikavo interneto skvarba. Vilniuje buvo noriai bendraujančių studentų portugalų. Ir kai važiavau į jų šalį, jau turėjau ten konsultantų šalityros klausimais. Portugalai – geri žmonės.
Mano paauglystėje tarp lietuvių skaitytojų nusirito Paulo Coelho populiarumo banga, pamenu, literatūros mokytoja netgi uždavė mums skaityti „Alchemiką“ ir paskui jį visi aptarinėjome. Pirmasis Jūsų vertimas iš portugalų buvo kitas jo romanas „Vienuolika minučių“. Kokius įspūdžius paliko tas vertimas?
Pradžioje buvo P. Coelho savaitinė skiltis „Dialoge“. Sumanymas kilo man, dėl sąlygų susiderėjo redakcija, ir visus metus savaitraštyje buvo spausdinami nedideli P. Coelho tekstukai iš jo oficialaus interneto puslapio, kurie autoriaus valia nėra ir, matyt, nebus sudėti į atskirą knygą (-as). P. Coelho banga tebėra galinga, o „Vienuolika minučių“ man patinka gal labiausiai iš visų jo romanų. Vienas kolega žurnalistas, karštas „Alchemiko“ gerbėjas, mane pasmerkė. Atseit „Vienuolika minučių“ – prasta knyga ir vertėjas savaip už tai atsakingas. Tikrai neturiu kuo girtis, nes versdamas ją nepajėgiau taip paskubėti, kaip norėjo leidykla, ir mano pradėtą darbą pabaigė kita vertėja. O siūlomo P. Coelho „Hipio“ vertimo 2018 m. turėjau atsisakyti dėl kitų įsipareigojimų. Manau, šio autoriaus tekstai visai tinkami pradedančiam vertėjui.
Kuriuos savo vertimus, kaip širdžiai mieliausius, išskirtumėte?
Pirmiausia Dino Buzzati apsakymai, sutvirtinę norą būti vertėju. Tada Alessandro Baricco „Novečentas“ ir Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“, du kūriniai tarytum apie mane. Tada latvių teatro režisieriaus Alvio Hermanio „Dienoraštis“, kurį išverčiau vienu atsikvėpimu – taip sklandžiai, taip gerai joks darbas nebuvo sekęsis. F. Pessoa ir C. Lispector – sudėtingiausi mano autoriai, tarsi vienas kito alter ego. Iš religinės literatūros – popiežiaus Pranciškaus tekstai ir knygos apie jį, taip pat mistikės šv. Nukryžiuotojo Jėzaus Marijos minčių knygelė „Dulkelytė“. Žinoma, Federico Fellini’o „Intymus žodynas“! Atrodo, pasakiau: „Jūs visi man brangiausi.“
Kokie portugalų kalba rašantys autoriai Jums imponuoja? Kokių knygų lietuvių kalba vertimų, Jūsų nuomone, trūksta?
Vardiju. José Luísas Peixoto, prozininkas ir poetas, J. Saramago premijos (už įspūdingą debiutą) laureatas. Įdomiausia, kad jis lankėsi Lietuvoje, 2007 m. dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Tais metais festivaliui verčiau italą Sebastiano Grasso, bet jis neatvyko, taigi į renginį nevažiavau ir aš. J. L. Peixoto tada jau buvo žinomas vardas, nors didžioji šlovė atėjo vėliau.
António Lobo Antunesas. Jis buvo J. Saramago varžovas ir konkurentas gauti Nobelio literatūros premiją.
Mozambikietis Mia Couto. Irgi kandidatas į Nobelį.
Būtinai priminsiu kelis iš portugalų kalbos išverstus romanus, kurie, regis, pasimetė knygų sraute. A. Lobo Antuneso „Velnio skylė“ (2010; puikus Valdo V. Petrausko darbas) ir žydų kilmės brazilų rašytojo Moacyro Scliaro „Maksas ir katės“ (2016; vertė Zigmantas Ardickas).
Ko trūksta? Pagalvoju, gal neblogai būtų dar vienas XIX a. brazilų klasiko Machado de Assiso romanas. Jo „Pomirtiniai užrašai“, talentingai išversti Aldonos Baliulienės (tiesa, iš rusų kalbos) išėjo 1975 metais. Aktyvus pilietis Valdas Banaitis jau seniai mane ragina išversti kito brazilo – José Mauro de Vasconseloso knygą vaikams „Mano apelsinmedis“ (per vieną „Kino pavasarį“ rodyta jo ekranizacija). Sakau jam: nežinau nežinau, gal leidėjams pasirodys senamadiškas... Jo tvirtinimu, ne.
Apskritai knygų per daug. Man panašu į kažin kokį neracionalų perteklių. Vis dėlto jos – mūsų duona, ir kiekvieną kartą visiems įrodinėjame, kaip Lietuvai reikėtų vieno ar kito autoriaus knygų lietuvių kalba ir kad be jų nuskursime.
Ar galėtumėte išversti meniškai vertingą, bet ideologiškai svetimą kūrinį?
Ne, neversčiau. Tai panašu į partijų kaitaliojimą, kai norima žūtbūt išlikti valdžioje, nenutolti nuo lovio ir lesyklų. Galima sakyti, toks precedentas jau įvyko. Svarus ir meniškai vertingas, beje, ir labai sudėtingas J. Saramago romanas „Memorial do convento“: neapsiėmiau jo versti dėl antibažnytiškumo, nors šiuo atveju gal ir buvo galima leistis į kompromisą. J. Saramago kūrybos visumą didžiai vertinu, išverčiau žavingąją „Pasaką apie neatrastą salą“ ir kūrinėlį vaikams „Driežas“ (neišleistas). Gal kas susidomės jo pjese apie Don Žuaną?
Kaip dažnai tenka atsisakyti siūlomų knygų ir kaip dažnai tenka pačiam pasiūlyti kokį nors autorių?
Suskaičiavau. Daugiau nei 10 paties pasiūlytų knygų. Atmestų pasiūlymų turbūt daugiau.
Ne per seniausiai atsisakiau vieno itališko romano, nes jis man pasirodė prasta Elenos Ferrante’ės Neapolio sagos kopija. Atsisakiau ir „Nerimo knygos“, kai sulaukiau pirmo pasiūlymo. Atrodė per didelė, maniau, per tą laiką geriau išversti 2–3 kokius nors mažesnius kūrinius. Antrukart jau susigundžiau.
Kuo skiriasi, jeigu skiriasi, vaikiškos literatūros vertimas?
Versdamas ją nepavargsti! Sakau tai ir juokais, ir labai rimtai. Neišaugau iš knygų vaikams, mėgstu jas skaityti įvairiomis kalbomis ir vis ką nors pasiūlau mūsų leidėjams. Neatsispiriu paveikslėlių knygoms, kurių meninis lygis visame pasaulyje dabar labai aukštas. Bet dažniausiai tai kliūtis išleisti jas Lietuvoje. Brangu. Leidėjai baiminasi, kad mūsų pirkėjai neįvertins, nepamėgs. Galbūt.
Ką verčiate dabar? Kaip atrodo Jūsų vertimo virtuvė?
Dvi paraiškos pateiktos Lietuvos kultūros tarybai. Italų literatūra. Rezultatai paaiškės vasario gale.
Vertimo virtuvę neblogai apibūdino latvių vertėja iš anglų ir vokiečių kalbų Silvija Brice, beje, stebėtinai produktyvi ir talentinga: „Mūsų rankos iki alkūnių – jų kraujyje, jų tekstuose.“
Man dažniausiai sunku pradėti. S. Bricei, beje, irgi: „Vakar pradėjau naują vertimą. Kuo jis sudėtingesnis, tuo ilgiau išsitęsia pradžia. Matai, kad reikia pasirūpinti katėmis, skalbti žlugtą, rūšiuoti knygas, neprošal išsivirti kavos ar ką nors išsitroškinti iš daugybės ingredientų, po to reikia suplauti indus, galima net išeiti pasivaikščioti ir tada pagaliau sėdiesi prie kompiuterio ir išverti žodžius „Pirmas skyrius“. Tada imi šluostyti dulkes, lėtai grįžti prie kompiuterio, bet ir čia, aplink jį, dar daug visokių darbų atsiranda. Vakarop jau gali kibti į pirmą sakinį ir taisai jį dešimt kartų. Tada ištinka pelnytas nuovargis...“
Bet įsivažiavus viduje kažkas spragteli. Įvyksta apsėdimas. Ir kuo mažiau puslapių lieka, tuo anksčiau rytais pasąmonė žadina. Pabaigti „Nerimo knygos“ kėliausi ketvirtą ryto. Taip reikėjo.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
