Pirmiausia yra įdomi pati autorė – pripažinta japonų rašytoja, laimėjusi prestižinę Akutagavos premiją. Ji baigė literatūros studijas, jos kūriniai pripažinti, vertinami ir perkami, bet Sayaka Murata tebedirba valandininke kombinyje – visą parą veikiančioje maisto ir kitų būtinųjų prekių parduotuvėlėje. Taigi, kaip jau galima suprasti iš šįkart mano analizuojamo romano pavadinimo, kūrinys yra įkvėptas pačios autorės patirties. Manau, autentiškumas suteikė romanui tvirtą stuburą, pamatą, ant kurio galima auginti pasakojimo raumenis.
Nuo autorės asmenybės persikeliu prie paties teksto kūno. Kūrinio ašis – paribių žmogaus įvaizdinimas literatūroje. Vienu jo privalumų laikau dvinarę, ambivalentišką perspektyvą, nušviečiančią kitokios moters ir kitokio vyro vaidmenis visuomenėje, veikimo būdus normaliųjų pasaulyje, savęs priėmimą ir savivoką. Pagrindinė romano herojė – Keiko Furukura, 36 metų netekėjusi moteris, kuri 18 metų dirba valandine darbuotoja kombinyje ir netoliese nuomojasi nedidelį butą. Taip gyvendama Keiko jaučiasi gana laiminga – darbas jai tinka, seksas ir vedybos nedomina, vaikų taip pat netrūksta. O vis dėlto aplinkiniai – pradedant tėvais, seserimi ir baigiant draugėmis – siekia ją „pagydyti“. Argi normalu tokių metų moteriai vis dar dirbti neetatinį darbą? Neturėti šeimos ir jokių didesnių ambicijų? Visuomenė, regis, geriau žino, kokia Keiko turėtų būti, kokias funkcijas ir vaidmenis atlikti. Tik ką daryti, kai minėtieji socialiniai vaidmenys tau visiškai netinka? Ką daryti, kai nuo vaikystės visiškai kitaip matai pasaulį? Kai aplinkiniams verkiant dėl pastipusio paukštelio, tu pasiūlai jį vakarienei? Kai susipešusius berniukus skiri kastuvu kaukštelėdama vienam į galvą? Kai žiūrėdama į peilį, mąstai, kad yra būdų amžinai nutildyti kūdikį – ne, tu jau skiri gera ir bloga ir žinai, kad to nepadarytum, bet pirma šovusi mintis būtent tokia? Keiko keistumą galima aiškinti diagnozėmis, Aspergerio sindromu, sociopatija ar panašiai, tačiau romane nesiekiama herojės unikalumo įvardyti kaip ligos. Greičiau „Kombinio moters“ autorė nori parodyti nuotolį, skiriantį sociumo centrą ir periferiją, normalų ir kitokį, dominuojantį ir esantį paraštėse. Ir dar kalba apie dvigubus standartus, hierarchiją, socialinius laiptus ir visuomenės veidmainiškumą, aplinkinių elgesį su tavimi priklausomai nuo to, ant kurio laiptelio stovi: „Jo gyvenimas be ateities. Tas vyrukas niekam tikęs. Našta visuomenei. Juk žmogus privalo įsilieti į visuomenę per darbą ar šeimą“ (59 p.). Šią socialinę stratifikaciją puikiai pagrindžia veikėjo Širahos brolienė, drąsiai sakanti Keiko, kad jai nereikia turėti vaikų, kad „nepaskleistų savo netikusių genų“. Arba tai, kad herojė nuo draugių ir jų vyrų spaudimo priversta atsimušinėti išgalvotomis priežastimis – ji tiek metų dirbanti kombinyje, nes neva yra silpnos sveikatos, turi slaugyti tėvus ir pan. Visgi romanas teigia mintį, kad daugeliui žmonių reikalinga turėti vietą, sferą, sritį, kurioje jie jaustųsi pritapę. Normalumo ilgesys, kylantis iš vidaus ar nuo aplinkinių spaudimo, būdingas ir paribio žmonėms. Paradoksalu, jog vartotojiškos visuomenės lūkesčių (erdvus būstas, darbas, vyras, vaikai) neatitinkanti Keiko įsidarbina vartotojų mekoje – kombinyje. Tai – sudėtingas, ambivalentiškas pasirinkimas, kartu ir mimikrija, prisitaikymas, bent sąlyginio priėmimo, įsitikrinimo pasaulyje garantas, ir svarbi savasties, autentiškumo dalis, daranti Keiko išskirtine, savitai savo gyvenimo prasmę kuriančia moterimi.
Romano herojė teigia, jog „be vadovėlio visai nenutuokia, kaip būti normaliu žmogumi“. Todėl atskiro aptarimo verta Keiko prisitaikymo instrukcija – santykis su darbu ir pačiu kombiniu kaip sistemos dalimi. Herojė čia jaučiasi priimta ir atitinkanti lūkesčius. Kombinis – jos panacėja, nes ten, kur aiškios taisyklės herojei daug geriau sekasi pritapti: „Tą akimirką pirmą kartą gyvenime tapau šio pasaulio detale. Pamaniau, kad gimiau dabar. Aš, kaip normali pasaulio detalė, iš tikrųjų gimiau šiandien“ (23 p.). Kol laikaisi nurodymų ir standartų, čia esi savas, nesvarbu, kad tu – tik konformistinio, kartais komiškai ir ceremoningai reguliuojamo, mechanizmo sraigtelis. Atmesdama kitas visuomenės privalomybes, Keiko priima visas kombinio taisykles ir taip pagaliau pasijunta „prisitaikiusi neprisitaikydama“: „Aš tikiu pasauliu, telpančiu šioje šviesos pripildytoje dėžėje“ (...) Kombinis – tai vieta, kur visi per prievartą padaromi normalūs, ir tokį kaip tu netruks ištaisyti“ (33, 66 p.). Darbas kombinyje – herojės būdas išlikti, išbūti, sukurti save pačią, būti saugiai, elgtis tinkamai, sulaukti paskatinimo ir net savotiško pripažinimo. Ji netgi pastebi ilgamečių darbuotojų supanašėjimą, net savo sąmoningą pastangą tapti normalesne, nusižiūrint ir kopijuojant kolegių šneką, emocijų raiškos būdus, garderobą. Vis dėlto romane parodoma, kokie nepatikimi yra žmonės – Keiko pranešus, kad pas ją atsikraustė buvęs darbuotojas Širaha, kombinio tvarka bene pirmą kartą payra – niekas nebesidomi tvarka kombinio lentynose, visi šnabždasi, juokauja, nori susitikti su naujais „mylimaisiais“. Paaiškėja, kad herojė buvo apkalbinėjama, o kolegos be jos leisdavo laisvalaikį.
Didžioji krizė, ribinė situacija Keiko ištinka būtent tada, kai ji pasiduoda išorės spaudimui – nusprendžia sudaryti sandėrį su Širaha ir mesti darbą kombinyje – vienintelį savo išgyvenimo ir prisitaikymo šaltinį, tokią reikalingą atramą: „Aišku, tapau svetimkūniu. (...) Normalus pasaulis yra negailestingas, todėl tyliai pašalina svetimkūnius. Atsikrato netinkamų žmonių. Aišku, štai kodėl turiu išgyti. Jeigu neišgysiu, normalūs žmonės mane pašalins“ (75 p.). To pasekmės – visiškas pakrikimas ir nelaimingumas. Galiausiai kombinio šauksmas – inkaras ir uostas – vis dėlto nugali. Keiko atveju norisi sakyti – ir ačiūdie.
Kita romano ašis – vyras, Keiko bendradarbis Širaha. Nepritapėlis, bėdžius, neturintis nuolatinių pajamų ir mylimos moters – tad irgi esantis visuomenės paraštėse. Širaha daug labiau nei Keiko linkęs kaltinti aplinką ir turi teoriją apie veidmainišką šiuolaikinį pasaulį, kuris ne ką pasikeitė nuo Džiomono laikų kaimo: „Tada aš supratau. Šis pasaulis nesikeičia nuo Džiomono laikų. Žmonės, kurie nesugeba duoti naudos kaimui, yra pašalinami. Medžioti netikę vyrai, vaikų nesusilaukusios moterys. Kartodami „šiuolaikinė visuomenė“, „individualizmas“, jie persekioja ir engia žmones, kurie nesiekia pritapti prie kaimo, ir galiausiai juos išvaro“ (82 p.). Jeigu Keiko renkasi kombinį – savo galimybę sunormalėti ir nebūti išmestai iš „kaimo“, tai Širaha tenori rasti būdą, kuris priverstų visuomenę nustoti juo domėtis ir leisti gyventi, kaip gyvenasi. Gudrūs postringavimai, abejotini metodai, siekiant užmegzti santykius su moterimis, skolos, kurias sumoka giminaičiai, ir galiausiai sutikimas apsigyventi su Keiko be jokių romantinių santykių, tiesiog iš išskaičiavimo – tai veikėjo pasirinkimai ir taktikos, būdas išbūti materialumu grįstame pasaulyje. Širahos elgesį galėtume vertinti kaip pasyvųjį maištą prieš stereotipus (juk įprastai vyras „parneša mamutą“) arba tiesiog parazitavimą – apsigyvenęs su Keiko vyriškis jaučiasi darąs jai paslaugą, todėl mielai maitinasi iš moters kišenės ir spaudžia ją susirasti nuolatinį darbą, kad pats tiesiog būtų, kaip būnasi. Veikėjų pažiūrų skirtumai atsiskleidžia jų dialoguose ir elgesyje – kyla įspūdis, kad Keiko svarbu bent suvaidinti normalumą, jaustis priimtai kad ir vienoje vietoje, ir tai daryti ji stengiasi savo jėgomis, o Širaha plaukia pasroviui, keikdamas „kaimo kultūrą ir tradicijas“ ir siekia surasti „šeimininką“, kurio padedamas galėtų „parazituoti“. Širaho renkasi mimikriją, pamėgdžiojimą, kad galėtų išlikti pats savimi. „Yra tik vienas būdas išlikti kombinyje – tapti „darbuotoju“. Tai paprasta, tereikia vilkėti uniformą ir elgtis, kaip parašyta instrukcijoje. Jeigu sakome, kad dabartinis pasaulis yra Džiomonas, tai Džiomono laikais buvo tas pats. Jeigu prisidengsi paprasto žmogaus kauke ir elgsiesi pagal taisykles, tavęs neišmes iš kaimo ir nelaikys balastu. (...) Kitaip tariant, reikia vaidinti iliuzinę būtybę – „paprastą žmogų“, kuris gyvena kiekvieno viduje“ (84-85 p.).
Pabaigoje būtinai norisi paminėti, kad nedidelės apimties romane Sayaka Murata palietė labai daug svarbių, skausmingų temų. Tai ir paribio žmogaus egzistencija sociume, normalumo kvestionavimas, visuomenės susvetimėjimas, šaltas išskaičiavimas, socialinė stratifikacija ir vartotojiškumas, komformizmas, būtinoji mimikrija. Puikus minimalistinis, išgrynintas, koncentruotas, o kartu gana detalus pasakojimo stilius daro šią knygą itin patrauklią skaitytojui.
„Kombinio moteris“– švelnus kombinio, kaip struktūros pašiepimas, o kartu – besąlyginės meilės išraiška. Tai gerai sutepto mechanizmo pašlovinimas į visas puses siūbuojančiame pasaulio laive. Tai – paguodą teikiantis susitapatinimas: „Dabar man paaiškėjo. Labiau nei žmogus esu kombinio darbuotoja. Tegu mane laikys iškrypėle, tegu stipsiu iš bado kaip šuo, bet nuo to negaliu pabėgti. Kiekviena mano kūno ląstelė yra gyva dėl kombinio“ (139 p.).
Lina Buividavičiūtė
