Prisipažinsiu, kad šio autoriaus dar nebuvau atradusi – labiau pasidomėjau tik rašydama „Pasaulio puslapių“ graikų literatūros mėnesio projektui. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi perskaičiusi „Klaidą“. Tai keliaplotmis kūrinys, kuriame pinasi politinės satyros, trilerio ir egzistencinės, humanistinės problematikos sluoksniai. Romanas ne veltui lyginamas su žymiausiais G. Orvelo ir F. Kafkos kūriniais – „Klaidoje“ taip pat regime totalitarinę policinę valstybę ir „procesą“, kuriam vykstant persekiojami žmonės, o kartu kuriamas slogus, tamsus gyvenamasis pasaulis. Pirmiausia ir aptarsiu politinės satyros aspektą.
Distopinėje valstybėje egzistuoja Režimas, vienintelė galima santvarka, kurią uoliai gina Slaptosios tarnybos agentai. Kad būtum suimtas ir apkaltintas, pakanka vienos nereikšmingos detalės, žvilgsnio kryptelėjimo ar ne laiku ir ne vietoje užmintos kojos. Viskas gali tapti ženklu, kad esi nelojalus Režimui. Labai iškalbinga romano detalė – kuriamas itin įtraukus, klampus, maksimalaus atsidavimo reikalaujantis totalitarinis pasaulis. Neužtenka tiesiog niekam neužkliūti ir tiesiogiai neveikti prieš Režimą – būti iš tiesų lojaliu piliečiu reiškia dirbti policinės valstybės naudai: „Režimui „lojalus pilietis“ nereiškia nieko. Ničniekoǃ Žmones galima skirstyti tik į tuos, kurie palaiko Režimą, ir į tuos, kurie jo nepalaiko. Kad būtum Režimo priešas, nebūtinai turi būti padaręs ką nors prieš Režimą. Gano to, kad nepalaikai Režimo, kad nesi nuveikęs nieko pozityvaus režimo labui. Taip, Režimas vadovaujasi priesaku: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (41 p.). Vaizduojamos valstybės žmonės skatinami šnipinėti ir skųsti – taip galėdami parodyti savo veikimą Režimo labui. Romane kuriamo pasaulio solipsizmą ir nedialogiškumą pabrėžia esminis vienodumo ir nemąstymo savo galva principas: „Supaprastinimas – tiek Režimo, tiek individo sėkmės ir vidinės ramybės paslaptis ir raktas. Kuo mažiau dirba Tavo galva, tuo esi laimingesnis ir naudingesnis Režimui. Mąstyti – pats didžiausias pavojus. Jokių skrupulų, jokio dialogo su savimiǃ“. (46 p.) Neišvengiamai kyla asociacijos su G. Orvelo kuriamu pasauliu – mintkalte, žmonių bukinimu ir esminiu vienodumo principu, monologiška būtimi. Įdomu tai, kad ir patys Slaptosios Tarnybos agentai skatinami besąlygiškai tikėti režimu, kliautis vadų žodžiu ir gyventi dvejamintės principais – pasitelkti proto aštrumą tik tam, kad sektų Režimui priešiškus subjektus. Jokiu būdu negalima kvestionuoti ir gilintis į Centro paslaptis: „Specialiojoje tarnyboje viskas yra paslaptis. Archyvuose, kur už devynių užraktų saugomos visos žinios apie kaltuosius arba įtariamuosius dėl veiklos prieš Režimą, dėl ideologinės pozicijos ar nusiteikimo, nesuderinamų su Režimu, taip, tuose archyvuose pilna paslapčių. Ir ne tik ten – paslaptys slypi sienose, koridoriuose, laiptuose, liftuose, vidiniame kieme, ant stogo, languose, balkonuose, tualetuose“ (33 p.). Romane kuriamas distopinis pasaulis negali nerezonuoti su šiuolaikinio pasaulio tendencijomis – policinė valstybė, agresija, karas Ukrainoje, „užzombinta“ minia, persekiojimai – viskas šiurpiai arti. Deja.
Romano intrigą ir ašį sudaro vieno žmogaus, įtariamo priklausančiu Režimui besipriešinančiai organizacijai, suėmimo ir skatinimo prisipažinti istorija. Šįkart Specialioji tarnyba neturi pakankamai kaltumą suponuojančių įrodymų, todėl Centro vadovybė sukuria Tobulą Planą – savotišką „šilta-šalta“ žaidimą. Rezgamos daugiasluoksnės melo ir intrigų pinklės – du Centro Agentai turi pervežti įtariamąjį į centrinę būstinę. Kelionės metu jie turi sukurti itin pozityvią atmosferą, turinčią paskatinti tariamą nusikaltėlį vėliau palūžti ir prisipažinti ar išsiduoti. Kuriamas savotiškas simuliakrinis kvazi pasaulis, tačiau kūrinio pabaigoje apsimetinėjimą keičia tikrosios savasties pabudimas – kitaip nei Orvelo knygos pasaulyje, A. Samarakio romane vienas agentas pajunta, kad apsimestinis jo bendravimas su įtariamuoju kažką sujudino tikrojoje savastyje. Paskutiniuose romano puslapiuose ir atsiskleidžia šios tikrosios savasties gimimas, kurio ženklai subtiliai išdėstyti visame kūrinyje. Agentas ryžtasi aukoti savo gerovę, gyvybę, netgi visą Režimo koncepciją. Autentiškas ryšys su Kitu, jo pamatymas ne tik kaip statistinio vieneto ar Režimo priešo – humanistinis, egzistencinis knygos motyvas, kuris veikėją skatina suabejoti tuo, ką anksčiau laikė neklystama, šventa: „Plane įsivėlė klaida, Režime įsivėlė klaida, ne, žmonių negalima skirstyti į tuos, kurie palaiko Režimą, ir į tuos, kurie Režimo nepalaiko, mes padarėme klaidą, lemtingą klaidą, ir ta vienintelė klaida pralaužė Režimą, išsprogdino mus kaip dinamitas, negaliu jo išduoti, aš žinau, kas manęs laukia, bet jo neišduosiu“ (190 p.). Monologiškos būties virtimas dialogiška turi kainą – ją moka ir G. Orvelo, ir A. Samarakio romanų herojai.
Romanui papildomos intrigos ir skaitymo žavesio prideda trilerio motyvai. Skaitytojams iki romano vidurio ir pabaigos lieka spėlioti, ar suimtasis išties priklausė Režimui priešiškai organizacijai, kokia visos kelionės – įtariamojo pervežimo į Centrinę būstinę – esmė, kodėl agentai su Režimo priešu elgiasi itin draugiškai, ir ar pavyks Centro sumanytas planas.
Šiame nedidelės apimties romane telpa daug aktualių prasmių ir motyvų, taikliai ir su humoru bei poetiškumu atskleista absurdo pasaulio tikrovė bei autentiško ryšio su kitu, dialogiškos būties svarba nužmogėjusiame gyvenamajame pasaulyje. Rekomenduoju.
Teksto autorė Lina Buividavičiūtė
