„bandau apkabinti vandenį
suprasti vandenį
jame buvau pradėtas augau
iš jo žengiau
į sausumą
jo dėka gyvenu
jis yra mano kūno
mano smegenų dalis“
Tadeusz Różewicz, iš eilėraščio „Vanduo puodelyje, Niagara ir autoironija“, vertė Eugenijus Ališanka.
„Vanduo puodelyje“, leidykla „Apostrofa“, 2017 m.
Kovo 22-ąją minima Pasaulinė vandens diena. Kiek daug knygų, kuriose vanduo atlieka kokį nors vaidmenį: detektyvuose pasakojimas tyrėjus neretai atveda prie tamsių ežero ar upės vandenų, eilėraščiuose vanduo – gyvybe pulsuojanti jėga, distopijose – nykstantis elementas, kurį reikia saugoti. Neretai žodis „vanduo“ pavadinime nebūtinai nurodo, jog bus kalbama apie jūras, vandenynus, kartais juo nusakoma prigimtinė žmogaus būsena – juk didele dalimi esame sudaryti iš vandens ir be jo ilgai neišgyventume, „jo dėka gyvenu“ sako ir poetas Tadeuszas Różewiczius.
Tai tik keletas knygų, kurių pavadinimuose randame vandenį. O kiek jų, kuriuose randame visa, kas susiję su vandeniu: ežerus, vandenynus, jūras, vandenius, povandeninį pasaulį, žuvis, laivus ir konkrečius telkinių pavadinimus, salas, įlankas, užutekius, pajūrį.
Viktor Pelevin „Ananasinis vanduo puikiajai damai“
Maryse Condé „Belaukiant, kol pakils vanduo“
Tadeusz Rozewicz „Vanduo puodelyje“
Emmi Itäranta „Vandens skonis“
Dominic Walliman, Ben Newman „Profesionalaus Katonauto kelionė po vandenų gelmes“
Sebastian Lybeck „Ežiukas Latė ir vandens skiltuvas“
Kai kurias knygas rasite bibliotekose:
Donaldas Kajokas „Apie vandenis, medžius ir vėjus“
Mačernis, Vytautas. Man patiko tik vandenys gilūs. Sudarė, įvadinį straipsnį parašė Manfredas Žvirgždas.
