Kasmet svarstant biudžetą iš valdžios ateina ir pasiūlymas didinti mokesčius. Nuo 2009 m., kai autorius imta lyginti su verslininkais, sąlygos jiems prastėja kasmet, mokesčiai didinami įsivaizduojant, jog kūrėjai užsiima itin pelningu verslu.
2019 m. pradžioje be darbo sutarčių dirbančių meno kūrėjų buvo 1133. Pagal individualios veiklos pažymą dirbančių meno kūrėjų atlyginimo vidurkis buvo 254 EUR per mėnesį, pagal autorines sutartis dirbančių – 157 EUR per mėnesį. Kad kūrėjas išgyventų, jis dirba per keletą darbų: rašo, verčia, dalyvauja susitikimuose, pristatymuose. O tai yra darbas, kuriam pasiruošimas užima dar didesnę laiko dalį.
LR Seime užregistruotas Gyventojų pajamų mokesčio pakeitimo įstatymo projektas, kurį priėmus didėtų mokesčiai ir pagal autorines sutartis bei honorarus dirbantiems kūrėjams. Šis pakeitimas paliestų visus, o daugelį kultūros srityje dirbančių žmonių – rašytojus, vertėjus, mokslinių straipsnių autorius, kritikus tiesiog nuskurdintų.
Rašytojas Rimantas Kmita: „Iš grožinės literatūros rašymo Lietuvoje nepragyvena niekas, bent jau iš tų autorių, kuriais mes didžiuojamės, kurie reprezentuoja Lietuvą užsienyje. Koks motyvas didinti mokesčius? Jeigu autorinėmis sutartimis piktnaudžiauja kiti, tai reikia ir spręsti tą problemą, kad nepiktnaudžiautų. Beje, už darbus pagal individualios veiklos pažymas rašytojai moka tiek pat kiek, tarkim, advokatai, nes ir rašytojai, ir advokatai priskiariami laisvųjų profesijų atstovams, ir tai yra daugiau, negu ūkininkai, plytelių klojėjai, kurie moka 5 proc. Aš kaip rašytojas turiu suprasti, kad intelektualinis darbas mūsų valstybėje vertinamas mažiau negu fizinis, kad mokesčių politika yra tokia, kad tau tikrai niekaip neapsimokėtų rašyti literatūros, nes gera literatūra visada kelia svarbius klausimus ir niekada nepataikauja valdžiai. Liūdina tokios žinios iš valdžios, kuri deklaravo yptingą dėmesį kultūrai, o realiai kūrėjų darbo sąlygų gerinimui nieko svaraus nenuveikė.“
LR Prezidentūros pateiktame Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo projekte siūloma pajamų mokesčių tarifą padidinti nuo 15 proc. iki 20 proc. Aiškinamajame rašte rašoma, jog tokiu būdu būtų sumažinami mokestinių tarifų skirtumai, egzistuojantys pagal pajamų rūšis; taip pat tai, esą, padėtų sumažinti senyvo amžiaus žmonių skurdą. Tačiau negalvojama apie tai, kad bet kokius mokesčius keliant visada didėja ir prekių bei paslaugų kainos, o tai reiškia, kad atskirtis ne mažinama, o tik didinama.
Mokestį padidinus lietuvių autorių literatūra taps nekonkurencinga lyginant su verstine, dar labiau brangs knygos ir mažės jų prieinamumas, dar sunkiau bus išsilaikyti kultūrinei spaudai, nes mažės rašančių kritinius straipsnius. O gal to ir siekiama? Jau ir dabar knygų trūksta Lietuvos bibliotekose: prie naujausių knygų stovi eilės žmonių, turinčių laukti 9 ar daugiau mėnesių. Beveik 2500 Lietuvos bibliotekų per metus vidutiniškai nuperkama 140 vieno pavadinimo knygų. Kur ir kaip skaityti žmonėms, kuriems vienintelė galimybė skaityti ir yra bibliotekos? Apie kokį atskirties mažinimą kalbama? O gal tikslas yra dar labiau mažinti raštingumą?
Užuot ruošusi veikiantį mecenatystės įstatymą, valdžia eina lengviausiu keliu didindama mokesčius ir mažiausiai uždirbantiems. Susidaro įspūdis, kad nesuprantama arba nenorima suprasti, kas yra pajamos, gautos pagal autorines sutartis (autoriniai atlyginimai, honorarai). Vienas seniausių mokesčio didinimo argumentų yra tas, kad tokiomis sutartimis piktnaudžiaujama: jomis naudojasi cechų viršininkai, mašinų remontininkai, prekybininkai ir t.t. Vietoje to, kad užkirtus kelią tokiems piktnaudžiavimams, šias pajamas siekiama prilyginti su darbo santykiais susijusioms pajamoms ir tokiu būdu atimti iš autorių, kėrėjų, žmonių, kurių atlygis už darbą yra ne tik mažas, bet ir nepastovus.
Dirbančiųjų pagal darbo sutartis pajamos yra „grynos“: jiems nereikia mokėti už darbo įrankius, sunaudotas medžiagas ir t.t. Kūrėjai visa tai turi apmokėti savais pinigais. Dirbantiesiems pagal darbo sutartis yra taikomas NPD, todėl mažoms pajamoms pajamų mokesčio beveik nėra. Autoriams gi apmokestinamas jau pirmasis uždirbtas euras. Jeigu VMI ir Sodra pateiktų duomenis apie kultūros srityje dirbančiųjų pajamas, gaunamas vien pagal autorines sutartis ir honoraru, būtų akivaizdu, kad jos tikrai yra nedidelės. Nepaisant to, jas norima dar sumažinti didinant mokesčius. Lietuvos leidėjų asociacija mano, kad tokie mokestiniai įstatymai dar labiau didina atskirtį, visiškai nemotyvuoja kūrėjų ir yra tiesus kelias į mažesnį raštingumą.
