Įsivaizduokite – mėgstate ir norite skaityti knygas, apsilankote bibliotekoje bent keliskart per metus. Domitės literatūros naujienomis: išgirstate, ką įdomaus, naujo siūlo leidyklos, giria draugai ar rekomenduoja kritikai, beveik kiekvienais metais lankotės Vilniaus knygų mugėje. Į biblioteką naujų knygų ateinate pasiimti periodiškai, naujų knygų perkate mažai.
Skaityti jums patinka, tačiau jums atrodo per didelė prabanga namų lentynoms pirkti tris ar keturias knygas per mėnesį. Gal esate senjoras, daug skaitantis vaikas ar paauglys, o gal sunkiai verčiatės? O gal gyvenate nuomotame bute ir tiek lentynų neturite, kad tilptų visos skaitomos ir perskaitytos knygos? O gal jūsų mieste (tokių jau nemažai Lietuvoje) iš viso nėra knygynų? Arba galbūt tiesiog esate ištikimas bibliotekos skaitytojas ir jums patinka skolintis knygas iš bibliotekos?
Tad štai situacija – išsirinkime keletą knygų, į kurias dėl vienos ar kitos priežasties, net ir nedaug skaitančiam žmogui, neatkreipti dėmesio buvo beveik neįmanoma: Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“ (rašytoja ką tik įvertinta Nobelio premija), Micheles Obamos „Mano istorija“ (knyga išversta į daugybę kalbų, JAV buvo išpirkti net keli tiražai dar iki knygai pasirodant), Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ (rašytoja puikiai pažįstama sagos „Silva Rerum“ skaitytojams, tad jie tikrai laukė naujos jos knygos), Jordano B. Petersono „12 gyvenimo taisyklių“ (pasaulinis bestseleris, kurio pasaulyje parduota per 3 mln. kopijų).
Susidarote sąrašą ir ketinate eiti į biblioteką, tačiau prieš tai internete galite pasižiūrėti, ar knygą biblioteka turi. Sakykime, gyvenate Vilniuje, jums patogiausia užsukti į A. Mickevičiaus biblioteką. Tad: „Mano istorija“ – fonde 4 knygos, eilėje – 35 skaitytojai. „Bėgūnai“ – fonde 5 knygos, eilėje – 44 skaitytojai. „Petro imperatorė“ – fonde 9 knygos, eilėje – 69 skaitytojai. „12 gyvenimo taisyklių“ – fonde 6 knygos, eilėje – 45 skaitytojai. Kiekvienos iš šių knygų laukia 8–9 skaitytojai. Vienas skaitytojas turi teisę knygą laikyti mėnesį, tad nesunku paskaičiuoti, kiek laiko truks jūsų eilė prie vienos ar kitos knygos. Taip, teisingai, – jei visi skaitytojai laikysis knygų grąžinimo terminų – beveik tiek pat, kiek trunka nėštumas.
Bibliotekoms valstybės skiriamo biudžetinio finansavimo tikslas – aprūpinti visuomenę informacija, užtikrinant kokybišką bibliotekų fondų komplektavimą dokumentais ir elektroniniais ištekliais. 2018 ir 2019 metais leidiniams (įskaitant ir el. knygas) įsigyti buvo skirta 2,04 mln. Eur. Atrodytų, suma nemenka. Tačiau vienam žmogui tenkanti suma knygoms įsigyti per metus – 73 euro centai. Su kuo labiausiai mėgsta lygintis lietuviai? Su estais. Tad štai – Estijoje bibliotekų finansavimas 2019 metais vienam gyventojui siekė 1.42 Eur, t. y. daugiau nei ES vidurkis, kuris siekia 1.22 Eur vienam gyventojui. Suomijoje, kuri garsėja geriausiu švietimu ir puikiais vaikų teksto suvokimo rezultatais, šis skaičius yra 8.13 Eur!
Lietuvos bibliotekos ir leidėjai jau keletą metų, vos pradedamas svarstyti biudžetas, įvairiais būdais bando įtikinti valdžią, jog esamą situaciją privalome keisti, jeigu norime, kad žmonės skaitytų. Kodėl reikia, kad žmonės skaitytų? Primityviai tariant, tam, kad susikalbėtų, kad turėtų savo nuomonę, gebėtų kritiškai mąstyti ir atskirti tariamas žinias nuo tikrų, arba bent jau kad išlaikytų lietuvių kalbos egzaminą mokykloje. Didžiausias finansavimas dokumentams įsigyti buvo skirtas 2008 metais (2,52 mln. Eur). Tačiau krizei įsibėgėjus, valdžia rėžė be gailesčio – 2010 metais jį sumažino beveik 4 kartus (iki 0,649 mln. Eur)! Nepaisant to, kad valstybės ekonominiai rodikliai gerėjo, niekada į 2008 metų lygį taip ir nebuvo grįžta. Tačiau net ir grąžinus finansavimą į prieškrizinį lygį, bibliotekos knygų už šią sumą galėtų įsigytų gerokai mažiau nei anuomet – per šį laikotarpį įsivedėme eurą, didėjo mokesčiai, brango popierius bei visos paslaugos, susijusios su knygų leidyba (autoriniai darbai, mokesčiai, spauda), tad ir pati knygos kaina yra didesnė nei buvo 2008 metais.
Džiaugiamės, kad yra skiriamos lėšos bibliotekų atnaujinimui, tačiau ar neatsitiks taip, kad į atnaujintas bibliotekas nebus reikalo eiti? Ko ten eiti, jei knygų nėra, arba jos – dar gilaus sovietmečio: mažo šrifto, morališkai pasenusios? Apklausų duomenimis, net 29.5 proc. skaitytojų vengia lankytis bibliotekose būtent dėl pasiūlos stokos. Deja, net ir nuolat kalbant apie knygų bibliotekose trūkumą, fondų finansavimo problema nė karto nebuvo sprendžiama iš esmės. Tiesiogiai bibliotekoms skiriamas finansavimas dažniausiai nukreipiamas į pastatų renovaciją, modernizavimą, bet ne į fondų atnaujinimą: gražiose bibliotekose dažnai nėra ką skaityti – ypač trūksta skaitomiausių kūrinių, paskutinių naujienų, kurias skaitytojai nori perskaityti čia ir dabar, tačiau yra priversti laukti mėnesių mėnesiais.
Kai Estija giriasi, jog kitų metų biudžete valstybė ir vėl didins finansavimą kultūrai, švietimui, saugumui bei sveikatos apsaugai, mes ir toliau įvairioms sritims pridedame nurėždami kultūrai, o bibliotekų skaitytojams sakome – norite skaityti naujausias knygas? Palaukite eilėje 9 mėnesius. Nes galbūt apsiskaitę žmonės mūsų valstybei nereikalingi? Kaip ir kas trečias Lietuvos gyventojas, bent kartą per metus apsilankantis bibliotekoje.
