Būsimam leidyklos vadovui jau seniai kirbėjo noras įkurti savo organizaciją, vykdyti paties sumąstytas veiklas ir būti nepriklausomam nuo kitų. Taip buvo įkurta asociacija „Slinktys“ (kuriai A. Veiknys sutiko „perleisti“ pavadinimą), užsiimanti ne tik leidyba, bet ir įvairiomis kultūrinėmis veiklomis, tarp kurių – literatūrinių renginių, koncertų organizavimas.
Leidyklos komandoje jau kuris laikas nebėra nei Ernesto, nei Manto – jie eina savais kūrybiniais keliais. Dabartinę „Slinkčių“ komandą drauge su Juozu sudaro maketuotojas dizaineris Rokas Gelažius, projektų vadovas Rokas Bagočiūnas, korektorė, daugelio knygų redaktorė Rasa Milerytė ir pastaruoju metu vis daugiau leidyklai talkinantis jaunas poetas Linas Daugėla. „Tai – mūsų komandėlė“, – Juozas mažybiškai pavadina savo kolegas ir juos išvardija. Kiti darbuotojai yra samdomi konkrečioms knygoms sukurti ir įvairioms užduotims vykdyti.
Nuo ankstyvos vaikystės būsimąjį leidyklos vadovą domino knygų atsiradimo paslaptis. Ypač daug klausimų kildavo sovietmečiu, kai nebuvo kompiuterių ir smalsus berniukas bandė įsivaizduoti, iš ko ir kaip „padaromos“ knygos. Besimokydamas pradinėse klasėse, Juozas sumąstė, kad rašytojai savo namuose ne tik rašo, bet ir patys „gamina“ knygas. Ypač berniukui įsiminė filmas apie poetą Anzelmą Matutį, kuriame rodoma, kaip poetas savo drevėje rašydamas rūko cigaretę po cigaretės. Kai mama parvežė dovanų dar spaustuvės dažais kvepiančią jo knygą „Šnekučiai“, mažasis Juozas išsyk pagalvojo, kad šie puslapiai taip kvepia, nes sugėrė A. Matučio cigarečių kvapą.
Domėjimasis knygomis ir jų leidėjais neapleido ir vėliau. Tad 1998 metais, dirbdamas Mokytojų namuose, Juozas suorganizavo dabartinių „Litexpo“ rūmų erdvėse vykstančios knygų mugės pirmtaką – renginį „Knygų pavasaris“. Prasminga, kūrybiška veikla palaipsniui kryptingai atvedė Juozą prie to, kad jis dabar nedvejodamas „daro tai, ko labai nori.“
Pagrindinės „Slinkčių“ leidinių kategorijos – grožinė ir dokumentinė literatūra bei knygos vaikams. Kasmet šių žanrų santykis vis kitoks. Juozas sako: „Kaip lemia likimas...“ O šiemet jis nulėmė kaip niekad anksčiau gausų poezijos knygų derlių. Juozas atsidūsta ir lenkdamas pirštus ima skaičiuoti leidyklos pristatytas eilėraščių knygas: Vytauto Stulpino „Lėtoji“, Gintaro Bleizgio „Procesija“, Gvido Latako „Salos“, Dainiaus Gintalo išversta ir sudaryta šiuolaikinės prancūzų poezijos antologija „Šokantis mistralis“, eiliuota Mani Leib pasaka vaikams „Pasakaitė eilėmis apie mamą su trimis sūnumis“ (iš jidiš kalbos vertė Miglė Anušauskaitė ir Vainius Bakas), latvių poeto Karlio Verdinio rinktinė „Vidaus tvarkos taisyklės“ ir kt.
Juozas džiaugiasi, kad „kiekvieni metai „Slinktims“ vis labiau rekordiniai.“ Leidyklos gyvavimo pradžioje – pasirodydavo festivalio „Literatūrinės slinktys“ dalyvių poezijos rinktinė ir vos viena kita knyga ar kompaktinė plokštelė, o štai praėjusiais metais – net 16 leidinių, kelios kompaktinės plokštelės. Šiųmečiame leidybiniame plane – 20 naujų knygų.
Leidyklos vadovas pripažįsta, kad jo siekis – nesikartoti. Tai viena iš esminių užduočių sau pačiam. Juozas nemėgsta vienodumo, jam itin greitai pasidaro nuobodu. Todėl leidėjui svarbu, kad kiekviena knyga būtų ypatingas, išskirtinis kokybiško turinio kūrinys.
„Slinkčių“ vadovo norai nėra patys paprasčiausi ir žemiškiausi: „Nenutūpti. Kaip tik užtikot begromuliuojantį planelį kitiems metams. Norisi leisti daugiau užsienio literatūros, tačiau renkamės tuos autorius, kurių nesiims komercinės leidyklos. Daug džiaugsmo suteikia ir vaikų literatūros, ypač poezijos mažiesiems, leidyba. Tačiau čia – didžiausias iššūkis surasti rimuojančius vertėjus, kurie – didelė retenybė.“
Juozas yra ne tik leidėjas, bet ir knygų autorius, tačiau „Slinktyse“ savo parašytų knygų, tikina, neleidęs ir neleisiąs. Toks principingas sprendimas buvo priimtas veiklos pradžioje: „Pačiam leisti savo parašytas knygas – blogas pripratimas, nes galima užsižaisti. Štai, jau susikaupė pluoštelis – tai ir išsileisiu.“ Kaip rašytojui, Juozui kur kas smagiau, kai jo knygas išleidžia kita leidykla. Tačiau jo sudarytiems leidiniams galioja visai kitos taisyklės. Šiemet pasirodys devynerius metus Juozo rinkta Lazdijų krašto rašytojų antologija, kurioje – per 50 autorių, tarp kurių ir gerai žinomi Sigitas Geda, Bitė Vilimaitė, Valentinas Sventickas, Romas Sadauskas.
Juozas turi stiprią nuojautą, kad sėkmė lydės ir ką tik pasirodžiusią Linos Lauros Švedaitės sudarytą solidžią knygą „Vilniaus sekretai“, pasakojančią apie sostinės kismus per pastaruosius metus ir gausiai iliustruotą Vilniaus nuotraukomis (fotografas Denis Vėjas). Tai pokalbiai su žinomais ir anonimiškais išliekančiais žmonėmis, jų sąlytis su Vilniumi, jų asmeniniai sapnai, vizijos, atsiminimai. „Gražus sutapimas, kad knyga pasirodė belaukiant Vilniaus 700 metų jubiliejaus. Galbūt todėl juntamas susidomėjimas šiuo kūriniu, nors dar nebuvo didelės sklaidos“, – svarsto Juozas.
Mažiausias „Slinkčių“ tiražas – 100 egzempliorių, vidutinis – 500, kiek rečiau knygos išleidžiamos ir po 700 vienetų. Tiesa, yra viena kita išmintis. Pavyzdžiui, šių metų pabaigoje pasirodysianti A. Matučio eilėraščių rinktinė pas skaitytojus iškeliaus net 1500 egzempliorių tiražu.
Didelė sėkmė lydėjo vieną pirmųjų leidyklos knygų – poetės Dalios Saukaitytės eilėraščių rinktinę, pasiekusią net 1000 vienetų, nes gana greitai teko kartoti tiražą. Juozas puikiai prisimena šią istoriją: „Tai poetė – legenda. Vytautas Kernagis yra pasakęs, kad Dalia – labiausiai išdainuota lietuvių poetė. Tačiau ji sustojo kurti parašiusi vos dvi knygas. 1997 metais baigėsi jos kūrybinė biografija, o ir knygelių vargiai kur bebuvo galima rasti.“ Likus dar dviem suplanuotiems knygos pristatymo renginiams, buvo išparduotos visos knygos. Tai – 2017 metais nutikusių viena didžiausių „Slinkčių“ sėkmės istorijų.
Leidyklos vadovui Juozui didelį džiaugsmą teikia kelionės po Lietuvą, drauge su autoriais pristatant „Slinkčių“ išleistas knygas: „Geri renginiai yra tie, kurių metu ne tik parduodi viską, ką atsivežei drauge su savimi, bet ir išsiveži trijų puslapių sąrašą, kam pažadėta išsiųsti knygas paštu.“
Tokius knygų pristatymus, kai per kelias dienas yra aplankomas ne vienas Lietuvos miestas ir miestelis, Juozas juokais vadina pasislankiojimais. Jeigu tik turėtų daugiau laiko, „Slinkčių“ komanda kur kas dažniau su leidyklos autoriais leistųsi į kelią. Kelionės – ne tik smagus užsiėmimas, bet ir veiksminga reklama, ypač siekiant parduoti poezijos knygą: „Nesame didelė leidykla, kurios knygų pilna knygynuose.“
Juozas nesigėdija pripažinti ir pabrėžia, kad „Slinktys“ nėra komercinė leidykla. Leidėjas puikiai supranta, kad siekdamas finansinės naudos, bent pusės „Slinkčių“ leidžiamų knygų neturėtų įtraukti į leidybinius planus, tačiau „Slinktyse“ knygų vertė matuojama tikrai ne vien pinigais.
Pagrindiniai „Slinkčių“ platintojai internete – patogupirkti.lt ir knygos.lt., leidinių galima įsigyti ir „Humanito“ ar kai kuriuose „Vagos“ knygynuose. Kiek tik pavyksta, „Slinktys“ vengia knygų platintojų paslaugų: „Stengiamės sąžiningai pasiekti savo skaitytoją. Dažnai padovanojame knygų mokykloms ar neišgalinčiam nusipirkti į pristatymą atvykusiam skaitytojui.“ Juozas įvardija: „Tai – knygnešystė, o ne verslas.“
Knygnešystės reiškinys leidyklos vadovui yra ypač brangus ir įkvepiantis. Matyt, neatsitiktinai Juozas yra gimęs kovo 16-ąją – Knygnešio dieną. Juokdamasis prisimena, kad ne viena kuprinė senais laikais suplyšo nuo knygų gausos.
Ne veltui leidyklos pavadinimą – „Slinktys“ – atspindi ir jos prekių ženklas, primenantis sraigę, kurios kiautas susisukęs spirale. „Slinkčių“ ženklas šiek tiek susijęs ir su pačiu Juozu, nes leidyklos būstinė yra įkurta viename iš jo gyvenamojo buto kambarių. Leidyklos vadovas pastebi: „Pavadinimas ir logotipas – giliaprasmiai, nes simbolizuoja ir drauge su tavimi visur keliaujančius namus. O mes iš lėto slenkamės į viršų, visai kaip toji sraigytė.“
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
