„Vilniaus žodžiai“ – tai pagarbos Lietuvos sostinei, jos gyventojams ir pačios Schirin Nowrousian laikui Vilniuje išraiška. Ištisus trejus metus poetė gyveno ir dirbo miesto širdyje, susipažino su daugybe jo žmonių, nenuilstamai klajojo gatvėmis, skersgatviais, kiemais, taip pat po užmiestį ir aplinkines vietoves. Pro virtuvės langą jos žvilgsniui vėrėsi vieta, kur kadaise stūksojo didžioji Vilniaus sinagoga. Kuo įvairiausiai apdainavusi ir pagerbusi Vilnių ir jo žmones, ji užbaigia (ir kartu pradeda) rinkinį Juodkrantėje, Kuršių nerijoje, atsiradusiu atsisveikinimo tekstu, tarsi savotišku svajingu pažadu: pažadu tęsti giesmę – nusiteikimu apdainuoti daugybę kitų vietų piečiausioje iš Baltijos šalių.
Schirin Nowrousian (g. 1975 Bochume) – poetė, rašytoja ir vertėja iš anglų, taip pat prancūzų ir kitų romanų kalbų. Tarp daugybės jos veiklų – meninis skaitymas, moderavimas, performansas, dramaturgija, kalbų dėstymas, filologiniai ir filosofiniai tyrimai. Prancūzų, kaip ir vokiečių, kalba yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Kad ir kur atsidurtų, visur ją lydi gyvas ryšys su kalbomis. Nuo 2014-ųjų rugsėjo iki 2017-ųjų rugpjūčio ji atliko mokslo tiriamąjį darbą ir dėstė Vilniaus universiteto vokiečių filologijos katedroje. Gyvena kaime netoli Bremeno.

https://knygynas.biz/products/wilna-worte-vilniaus-zodziai

Poetas Tomas Venclova apie šį rinkinį sako, jog „Tai knyga apie negrąžinamas, bet ir neprarastas vaikystės vasaras, „peizažus, tapusius natiurmortais", apie šeimos ir namų istoriją, kurios horizonte visada iškyla kapai. Susiduria artimieji ir tolimieji, esantys ir nebesantys, šventieji ir angelai  - bet, autoriaus žodžiais tariant, be  „jokios perdėtos metafizikos".
Svarbiausia knygoje turbūt yra intymaus, nutrūkstančio pašnekesio intonacija, nuolat grįžtą leitmotyvai, tikslios detalės ir topografinės nuorodos, kurios paverčia ją atminties švente." Švari ir skaidri vaikystė čia esminis gyvenimo nuotykis, laimėtas loterijos bilietas ir, jeigu norite, rojus, kuriame nėra nei pagiežos, nei ironijos, pykčio nei įniršio, kurio sklidinas suaugusiųjų pasaulis. Tektų sutikti su poete, dramaturge Violeta Palčinskaite – tai „Labai gera, labai originali, rimta ir liūdna, ir kažkodėl man primenanti režisieriaus Rojaus Anderseno filmus, kur kiekvienas kadras prilygsta eilėraščiui, o čia man kiekvienas eilėraštis prilygsta filmo kadrui, kuris verčia giliai susimąstyti.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/virtuvele-pilna-ukmerges/

Kiti įvertinimai:

Metų knygos rinkimai: poezijos knygos | Metų knyga 2022

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje 14 a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.
Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.
„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį.  daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“ - Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

https://www.hubris.lt/preke/israel-cohen-vilna-zydiskojo-vilniaus-istorija/

Kiti įvertinimai:

15 min knygos rinkimai | Geriausia verstinė negrožinė knyga 2022

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė Odė šešėliams vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.
Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

https://www.leidyklalapas.lt/products/ode-seseliams