Gal galite trumpai prisistatyti, kas už ką jūsų leidykloje atsakingas?
Simonas: Vaidmenis pasidaliname ir pasiskirstome pagal situaciją. Aš esu atsakingas už projektų rašymą, kuravimą, sklaidą, renginių organizavimą, komunikaciją, bet vaidmenimis mainomės.
Dominykas: Per metus išleidžiame apie dešimt knygų, viską kuruodami trise. Paprastai tiek projektų įgyvendinančias komandas sudaro kur kas daugiau žmonių. Aš esu atsakingas už tarptautinius projektus, dokumentų tvarkymą, knygų platinimo organizavimą, renginius, elektroninę parduotuvę, siuntas.
Greta: Esu atsakinga už tą patį, ką Simonas ir Dominykas. Taip pat už vizualus, vis dažniau ir knygų dizainą. Jei reikia – redaguoju, skaitau korektūras, nes tekstų redagavimas yra mano pagrindinė profesija. Prieš keletą metų susidomėjau grafiniu dizainu – keliolika „Bazilisko“ knygų esu apipavidalinusi ir maketavusi. Leidykloje nėra nei hierarchijos, nei apibrėžtų grafikų, tiesą pasakius – ir „ofiso“, esame linkę draugiškai perimti vienas kito darbus, savo dienotvarkėje radę laisvą pusdienį. Taip žongliruodami, gauname progų sužinoti naujų dalykų ir mokytis, nors daugiau duonos suvalgome iš kitų veiklų. Turbūt galima užsiminti, kad visi trys esame ir poetai, vertėjai. Neseniai viena literatūrologė „Baziliską“ paminėjo sociologo Bernard Lahire studijos „Dvigubas rašytojų gyvenimas“ (La condition littéraire: la double vie des écrivains) kontekste. Juokas juokais, bet mums išeitų ne dvigubas – gal aštuongubas rašytojų gyvenimas. Dažnai tai darbas „pasidaryk pats“ principu.
Prieš ketverius metus įkūrėte leidyklą „Bazilisko ambasada“, kurią šį pavasarį pervadinote į „Baziliską“. Kodėl pakeitėte leidyklos pavadinimą?
Dominykas: Nuo pat pradžių norėjome būti „Baziliskas“, bet Vilniuje veikė baras tokiu pavadinimu, taigi teko daryti kompromisą ir tapti ne „baziliskais“, o Vilniaus bazilisko „ambasadoriais“. Kai sužinojome, kad baras bankrutavo, persivadinome. Nors tam būta ir kitų, komiškų priežasčių. Ne kartą renginiuose buvome pristatyti kaip daržininkai – „Bazilikas“, „Baziliko ambasada“, o kartą, kai Šiauliuose mane pristatė kaip „Donatą Morkūną, leidyklos „Baziliko akademija“ bendrakūrėjį“, supratome, kad ir „ambasados“, ir „akademijos“ mes neišlaikysime...
Kaip susikūrė jūsų leidykla? Kokių vizijų turėjote?
Simonas: Aš prie leidybos prisijungiau steigiant juridinę įstaigą. Dominykas su Greta jau iki tol buvo išleidę puikių chapbookų, dabar tapusių raritetais. Prisijungti paskatino noras turėti gerų užsienio poetų vertimų į lietuvių kalbą ir išleisti kitų leidyklų pražiūrėtus lietuvių autorius. Norėjosi ir tebesinori į literatūros leidybą įtraukti daugiau kitų sričių menininkų. Bendradarbiaujame su aktoriais, grafikais, tapytojais, fotografais ir muzikantais. Bandome sukurti glaudesnį ryšį tarp įvairių meno disciplinų.
Greta: Chapbookų laikais net nebūčiau pasvajojusi, kad viskas nueis taip toli. Aišku, žvelgiant iš lietuviškos rinkos gigantų, tokių kaip „Balto“, „Baltos lankos“ ar „Alma littera“, perspektyvos, esame maža skruzdėlė, bet mums patiems tai, ką iki šiol pavyko nuveikti, atrodo visai nemažai. Mūsų išleisti autoriai nelieka nepastebėti, jų knygos patenka į „Metų knygos rinkimus“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, sulaukia profesionalių literatūros kritikų reakcijų. Labai svarbi Lietuvos kultūros tarybos ir užsienio fondų parama, leidžianti įgyvendinti idėjas. Lengviau atsakyti, kokių vizijų neturėjome. Niekada neleistume knygos vien komerciniais sumetimais, jei jos nelaikytume meniškai vertinga. Mūsų niša maža, bet joje yra daug erdvės: kai nesi išsikėlęs konkrečių lūkesčių, kuolu daužomas metinio plano, kai kūrybinis procesas svarbiau už finansinę grąžą – esi laisvas. Mes nesivadovaujame kategorijomis „apsimoka“ – „neapsimoka“, leidžiant poeziją standartinis leidybos verslo modelis tiesiog netinka.
Ką reiškia leisti poezijos knygas Lietuvoje? Su kokiais iššūkiais ir malonumais tenka susidurti?
Simonas: Poezijos skaitytojų skaičius nedidelis, todėl kiekvienas skaitytojas svarbus. Stengiamės dėl jų ir kuriame knygas, kurias malonu turėti, vartyti, skaityti. Poezijos skaitytojai yra išskirtiniai, reti kaip deimančiukai.
Esate žinomi kaip poezijos leidykla, tačiau šiemet pristatėte ir debiutinį Ievos Marijos Sokolovaitės romaną. Kas paskatino imtis prozos? Ir kuo šis romanas ypatingas? Ar planuojate leisti ir daugiau prozos knygų?
Dominykas: Prozos leidybą tęsime, kruopščiai atsirinkdami kūrinius. Kitais metais planuojame išleisti du – romaną ir novelių rinkinį. Bet kol kas verčiau neužbėkime įvykiams už akių, pasimėgaukime tuo romanu, kurį jau galime laikyti rankose.
Greta: Sekiau Ievos Marijos Sokolovaitės publikacijas kultūrinėje spaudoje, man jos pasirodė brandžios ir savitos – kaip žmogaus, kuriam seniai laikas išleisti knygą. Ilgainiui „Baziliskui“ Ieva patikėjo „Pozuotoją“ – nors šis romanas yra debiutas, jis nė iš tolo neatitinka gajaus stereotipo, kad jaunas žmogus esą turi per mažai patirties, kad pajėgtų parašyti paveikų ilgo metro kūrinį. „Pozuotoja“ tiek siužetiškai, tiek filosofiškai yra talpus ir grakščiai sudėliotas romanas, kurį galima skaityti ir kaip jaunos merginos brendimo istoriją, ir kaip lėtai besiskleidžiantį psichologinį trilerį, ir kaip mūsų laikais įsigalėjusios vizualumo kultūros kritiką. Vien intriga ko verta: Veronikos dėmesį patraukia skelbimas, kad tapytojas ieško pozuotojos. Sutiktas dailininkas apsisprendžia sukurti portretą nė karto nepažvelgęs į pozuotoją. Jauna mergina sutinka pozuoti paveikslui žinodama, kad nebus jame pavaizduota. Jei ne jos išorė, tada kas? Ji priversta permąstyti santykį su savo ir kitų atvaizdais, tapatybėmis, anapus žvilgsnio liekančiais bruožais.
Jums maloniau dirbti su vietiniais autoriais ar verstinėmis knygomis?
Simonas: Smagu kartu su autoriumi laukti pasirodančios knygos, regėti kibirkštėles akyse ją jau laikant rankose. Kartais tai būna autorių pirmosios knygos, o jos sukelia daugiausia jausmų. Bent jau man pačiam taip buvo.
Greta: Kibirkštėlės vertėjo akyse kartais ne mažesnės nei autoriaus. Man giliai įstrigęs vaizdas iš mūsų chapbookų eros: per „Poetinį Druskininkų rudenį“ vertėjas Vytas Dekšnys visą dieną, net dalyvaudamas renginyje, iš rankų nepaleido savo išversto chapbooko – Eugeniuszo Tkaczyszyno-Dyckio „Dainelės apie sąryšius ir priklausomybes“. Atrodytų, smulkmena, bet pradedantiesiems leidėjams – įsimintina. Matėsi, kad Vytas nuoširdžiai džiaugiasi ir jam rūpi – supratome, kad tai svarbu.
Kokių netikėčiausių pasiūlymų iš autorių, neįprastų rankraščių esate sulaukę (jei esate)? Kokiems rankraščiams teikiate pirmenybę?
Dominykas: Neseniai gavome el. laišką iš vieno Latvijos piliečio, parašiusio knygą apie tai, kaip jis metus praleido Brazilijos kalėjime, o paskui, berods, dar metus laukė, kol teismas suteiks jam leidimą išvykti iš šalies. Laiškas buvo parašytas laužyta anglų kalba, o veikalą jis tvirtino irgi rašęs angliškai. Įdomu, ar egzistuoja laužyta kalba rašytų knygų rinka, o gal mes praradome progą tapti tokios rinkos pionieriais?
Simonas: Kai kurie rašytojai yra atkaklūs: atmetame rankraštį vieną kartą ir jau po savaitės arba net poros dienų atsiunčia naują, visai kitą kūrinį. Nepasiduoti – gerai, bet savikritika irgi neblogai.
Greta: Atrinkdami rankraščius vadovaujamės savo skoniu, subjektyvia nuomone – perskaitome, kartais pasiginčijame, bet dažniausiai dėl to, ar leisime tam tikrą knygą, nusprendžiame greitai. Intuityviai nujaučiame, ar rankraštis atitinka „Bazilisko“ veidą. Jeigu leidybai gauname finansavimą, autoriaus (-ės) nevaržome, stengiamės įgyvendinti visas jo ar jos atsineštas idėjas. Palaikome jaunąją kartą, debiutus. Ir labai maloniai nustembame gavę rašytojų, kuriuos nuo paauglystės skaitome ir mylime, rankraščių – šių autorių pasitikėjimas įkvepia ne mažiau nei debiutantų.
Kokia reklama labiausiai veikia būtent jūsų knygoms?
Simonas: Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Skaitytojų rekomendacijos.
Kokia jūsų leista knyga yra perkamiausia? Kaip manote, kas lėmė jos sėkmę?
Simonas: Perkamiausia knyga šiuo metu yra Austėjos Jakas „Mėlynieji malonumai“. Nė pusmečiui nepraėjus leidome antrą tiražą, manau, kad ir jo greit nebeliks. Jos sėkmę lemia paperkantis autorės nuoširdumas, savitas stilius, kuris skaitytojams pasirodė artimas. Net tamsa joje jauki. Eilėraščiai kuriami pasakojimo principu, bet išlieka poezija. Knyga sukėlė diskusijų socialiniuose tinkluose dėl žanro, manau, kad tai irgi vienas iš jos sėkmės faktorių. Geras menas kelia diskusijas.
Dominykas: Be Austėjos, tarp perkamiausių ir Tado Zaronskio „Spalvinimo knygelė draugams“, Ramūno Liutkevičiaus „Šokis įsuka šviesą“, Vytauto Stankaus „Renkant kaulus“. Kiekviena jų – stipriai iš bendro lietuvių poezijos konteksto išsiskirianti ir ilgai laukta knyga. Pirmieji trys autoriai sąlyginai vėlai debiutavo, jų publikacijos kultūrinėje spaudoje buvo ryškios, tad kur ne kur nuskambėdavo klausimas „Kada knyga?“. O vieno stipriausių savo kartos poetų V. Stankaus rinkinys išėjo po aštuonerių metų pertraukos, taigi žinia apie naują jo knygą iš karto tapo įvykiu.
O gal ilgainiui leidėjams įmanoma išgyventi iš nišinių, mažo tiražo knygų leidybos?
Simonas: Esu optimistas, bet nemanau, kad įmanoma išgyventi vien iš nišinių knygų leidybos. Tai yra viena iš veiklų.
Dominykas: Poezijos leidyba buvo ir lieka mūsų hobiu. Pamažu brendame į rimtąją prozą, bet suprantame, kad reta lietuvių autoriaus knyga populiarumu bent trumpam prilygsta knygynuose šluojamiems meilės romanams ar savęs tobulinimo vadovėliams.
Greta: 2025 metais pirmą kartą dalyvausime Vilniaus knygų mugėje su savo atskiru stendu ir aštuoniais renginiais. Tebus tai jėgų išbandymas ir savotiškas lakmuso popierėlis.
Kokių kuriozų, linksmų ar graudžių istorijų prisimenate iš susitikimų su skaitytojais, autoriais?
Simonas: Dabartinis Lietuvos Prezidentas, tikėtina, per neapsižiūrėjimą, pavogė Aurio Radzevičiaus-Radziaus „Tuštumos duomenis“ per labdaros renginį. Turbūt pamanė, kad knyga padėta pasiimti nemokamai. Vogti negražu, bet tenka pripažinti, kad Gitano Nausėdos pasirinkimas vykęs. O vienas bukinistas mūsų išleistą Richardo Brautigano knygą „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“ pasakojo suskaitęs taip, kad jau greit teks pirkti naują.
Kokie yra jūsų leidyklos skaitytojai?
Simonas: Intelektualūs, smalsūs žmonės.
Kokių naujienų iš jūsų laukti kitąmet?
Simonas: Laukiamiausias sausio leidinys – rusijos kare prieš Ukrainą nužudyto Maksymo Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“, kuriuos jis parašė fronte. Rinkinys jau tapo svarbiu Ukrainos pasipriešinimo kultūriniu simboliu. Eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas, Marius Burokas ir Benediktas Januševičius, redagavo Donatas Petrošius. Visi iš knygos pardavimų surinkti pinigai bus skirti Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondui – Ukrainai remti.
Greta: Metų pradžioje pristatysime trijų stiprių lietuvių poetų knygas – pasirodys Gintaro Grajausko „Vandens skonis“, Saros Poisson „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“, Arno Ališausko „Užkadrinis balsas“. Verstinės poezijos sekciją papildys legendinio JAV poeto Jacko Gilberto knyga „The Great Fires“ (vertėjai Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas, redaktorius Kornelijus Platelis). Visas naujienas skelbiame savo facebooko puslapyje „Baziliskas“ ir svetainėje www.baziliskas.lt, kviečiame užsukti.
Kalbino Jurga Tumasonytė
Fotografavo Justė Gadliauskaitė
