Tarp lietuviškų leidyklų BALTO išsiskiria tuo, kad patys spausdina savo knygas – grupei priklauso viena didžiausių Baltijos šalyse spaustuvių „BALTO print“. Taip pat – ir prekybos kanalas knygos.lt. Jau keturiose Vilniaus knygų mugėse pasirodė žurnalas „Knygos.lt“, skirtas populiarinti literatūrą ir aptarti šiuolaikines tendencijas. Su Artūru Karosu ir BALTO leidybos namų redaktore Irma Laužikaite kalbamės apie leidyklos kasdienybę, kūrybinius sprendimus ir darbo užkulisius.
Pakalbėkime apie pradžią. Spaustuvei – beveik trisdešimt metų. Kaip viskas prasidėjo?
Artūras: Po studijų norėjau įsidarbinti nedidelėje leidykloje, svajojau apie grafikos dizainerio darbą – mane traukė leidyba. Netgi siūliausi dirbti be atlygio, bet leidyklai naujų darbuotojų nereikėjo. Reikiamos patirties įgijau pusmetį dirbdamas Kretingoje pas draugą, turėjusį savo dizaino studiją. Grįžau į Vilnių, susiradau 20 kvadratinių metrų pusrūsį, jį susiremontavau, ten apsigyvenau ir įkūriau Artūro Karoso kūrybines dirbtuves. Tais laikais verslą pradėti buvo baisu, nes siautėjo reketas. Mano mentorius, jau bankrotą patyręs verslininkas, patarė: „Lauk dienos, kai ateis mafija – o ji tikrai ateis. Tada sakyk, kad ką tik pradėjai – tau duos metus ramybės.“ Tad nedariau jokios reklamos, dirbau tyliai. Laimei, niekas taip ir neatėjo. Pasirodo, mano pusrūsis buvo po restoranu, kuriame rinkdavosi „Vilniaus brigada“. Taigi, tiesiogine to žodžio prasme – turėjau „stogą“.
Pradėjote nuo pusrūsio – kiek laiko truko, kol užaugote?
A.: Dvidešimt metų. Nebuvo lengva – daug visko nutiko. Nusipirkau pirmą spausdinimo mašiną ir labai greitai išmokau gyvenimo pamokas: sumokėjau vokiečių gamintojams avansą – suma prilygo tėvų buto, kurį užstačiau, vertei, o klientai, žadėję duoti užsakymų, tiesiog pasitraukė. Kažkokiu būdu pavyko rasti banką Estijoje, kuris sutiko finansuoti. Spausdinimo mašina atsipirko per metus. Tada vokiečiai pakvietė mus į savo fabriką, aprodė viską ir pasiūlė: „Duosim jums savo mašiną, mes jus finansuosim.“ Jos kaina buvo 700 000 doičmarkių. Tai buvo 1999-ieji. Man net pilvą susuko – neturėjau jokio verslo pagrindo, jokios apsaugos. Bet nuo to viskas ir prasidėjo – dirbome labai sunkiai.
Kaip nuo reklamų spausdinimo perėjote prie knygų spausdinimo?
A.: Iki 2007-ųjų daugiausia dirbome su reklama. Būdavome paskutinėje grandinės vietoje: ilgai viskas derinama, iki pat paskutinės akimirkos, o tada jau spaustuvė turi viską padaryti greitai ir idealiai. Prisimenu, net per Kūčias kažkas per tvorą įlipo prašydamas atspausdinti leidinį. Net švenčių neturėdavom. Tada ir supratau, kad noriu pereiti prie knygų. Kaip tik susiklostė palankios aplinkybės: viena garsi, didelė spaustuvė bankrutavo, o mes tuo metu buvome pasirengę žengti žingsnį į priekį.
Kas paskatino žengti kitus žingsnius – įsigyti internetinį knygyną ir įkurti leidyklą?
A.: Pamenu, vienas leidėjas man prasitarė: „Atidaviau užsakymą kitai spaustuvei, nes pas jus buvo užstatytas kiemas – neturėjau kur automobilio pasistatyti.“ Tada supratau: verslas kartais priklauso tiesiog nuo kažkieno nuotaikos, todėl reikia patiems leisti knygas. O jeigu jau viskas sukasi apie knygas, kodėl neturėti ir savo pardavimo kanalo? Ir leidykla, ir internetinė parduotuvė knygos.lt atsirado tuo pačiu metu. Ilgainiui Vilniuje ir Kaune atidarėme fizinius knygynus, dabar jų – jau septyni.
Kokia buvo leidyklos vizija veiklos pradžioje?
A.: Nors pagal savo specialybę – esu baigęs Vilniaus dailės akademiją – turėčiau leisti knygas apie meną, galvojau kitaip: ką reikia padaryti, kad galėtume leisti populiarias, skaitytojų mėgstamas knygas? Leidyboje visi žino: iš dešimties knygų viena, jei pasiseks, atpirks kitas devynias. Iš kitos leidyklos pasikviestos dirbti redaktorės paklausiau: „Gali iš dešimties padaryti dešimt sėkmingų?“ Ji atsakė: „Galiu devynias.“ Taip ir pradėjome.
Tačiau ne viskas pasirodė taip paprasta – teko patirti ne vieną nusivylimą, kol vizija ir užsidegimas pritraukė profesionalius žmones. Ne tradicinius leidėjus, o žurnalistus. Prieš septynerius metus naujai leidyklos redaktorei Dainai Žemaitytei pavyko suburti komandą ir startuoti su bestseleriu – Alvydo Unikausko knyga „Klauskite daktaro“. Redaktorė davė toną – leidžiame trilerius ir populiarius romanus. Manau, šiandien būtent trilerių žanre esame stipriausi – specialiai šiems romanams sukurtas ir dizainas, o tekstinio bloko kraštai dažomi juodai. Šios knygos iškart išsiskiria lentynoje.
Irma: Prieš septynerius metus ir aš atėjau dirbti į leidyklą, man buvo patikėta rūpintis lietuvių autoriais – nuo knygos idėjos iki jos, jau atspausdintos, komunikacijos. Esu įsitikinusi, jog, kaip ir rengiant interviu su žmogumi, taip ir ruošiant spaudai knygą, svarbiausia – papasakoti gerą istoriją. Jei skaitytojas ja patiki, negali atsitraukti ir užversti knygos, vadinasi, mes pasiekėme savo tikslą. Norime, kad mūsų knygos būtų skaitomos.
Ar susiplanuojate, kiek lietuvių autorių knygų išleisite per metus?
I.: Su užsienio autoriais gali šiek tiek prognozuoti, o su lietuviais negali nuspėti, kada rankraštis virs knyga. Vienos pirmųjų mūsų išleistos knygos buvo kolegų žurnalistų – žmonių, kurie daug metų rašė, puikiai valdė žodį ir tikrai turėjo ką papasakoti: nuo negrožinių Algirdo Kumžos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“, Liudo Dapkaus „Žuvis, kuri supainiojo duris“, Virginijos Rimkuvienės „Man 50. Ir aš dar gyva“ iki Metų knyga tapusio Akvilės Kavaliauskaitės novelių rinkinio „Kūnai“.
Rankraščių leidykla gauna labai daug, bet iš penkiasdešimties gal vienas ar du būna verti dėmesio. Visa kita – tenka ieškoti patiems. Knygos kelias – labai ilgas.
Kokia reklama, remiantis jūsų patirtimi, veikia labiausiai?
I.: Veikia tai, kas eina iš lūpų į lūpas. Mūsų populiariausia knyga – Delios Owens romanas „Ten, kur gieda vėžiai“. Apie ją žino net tie, kurie paprastai neskaito. Kai ji pasirodė, tapo bestseleriu visame pasaulyje. Vienas perskaito, perduoda kitam – taip ir užsisuka grandinė. Prie populiarumo prisidėjo ir kaip tik pasirodęs Holivudo filmas.
Mūsų trilerių linija taip pat pasiteisino – daug žmonių skaito tokio žanro knygas, norėdami atsipalaiduoti. Kriminalinės istorijos padeda atsijungti nuo kasdienybės. Juk ir psichoterapeutai sako, kad kasdienybėje žmonės patiria įtampą, o skaitant trilerį jų dėmesys susikoncentruoja į pasakojimą, į įtampą knygoje, ir tai leidžia atsipalaiduoti.
Apskritai, mūsų tikslas buvo turėti platų knygų spektrą – svarbiausia, kad tai būtų gerai papasakotos istorijos, kurios įtraukia, kurias norisi skaityti. Džiaugiamės, jog mūsų leidykla leidžia visame pasaulyje labai populiarios Elizabeth Strout (garsiausias jos kūrinys – Pulitzerio premiją pelnęs romanas „Olivija Kiteridž“) ar armėnų rašytojos Narine Abgaryan (itin didelio populiarumo sulaukė romanas „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“) knygas.
A.: Komanda, kuri atėjo į leidyklą, neturėjo patirties su leidyba. Viską darėme iš jausmo, nors iš pradžių bandėme suplanuoti: kiek pavadinimų leisime per metus, kokie bus leidybos etapai. Tačiau planai nuolat keitėsi, nes įsiveli į kasdienybę ir supranti, kad viskas labai priklauso nuo žmonių – vertėjo, redaktoriaus, dizainerio. Su lietuvių autoriais – irgi daug nenuspėjamumo. Pradžioje norėjome remtis statistika, aiškiu veiksmų planu, bet gyvenimas viską pakoregavo. Sutarėme: darome taip, kaip išeina. Svarbiausia – neperdegti. Ir vis tiek, tikriausiai ir šiandien darome daugiau, nei iš tikrųjų galime. Tai labai sudėtinga – knygų leidyba nėra vien verslas. Turime aiškią leidybos grandinę, bet dienos pabaigoje vis tiek supranti: neįmanoma tiksliai nuspėti, kuri knyga „iššaus“, o kuri liks nepastebėta.
I.: Tai kaip žaidimas su rulete. Svarbiausia – tikėti tuo, ką leidžiame. Jei tiki, kad knyga gera, kad joje papasakota stipri istorija, jei įsivaizduoji jos skaitytoją – reikia leisti. Ypač kalbant apie lietuvių autorius – man svarbu atsakyti sau: ar aš tikiu šita istorija? Ar ji turi savo skaitytoją? Labai džiugu, kai ji surezonuoja.
Aprodėte man įspūdingą būsimą BALTO renginių erdvę. Visgi kirba klausimas: ar šiandien knygos pristatymai vis dar veikia, žiūrint iš praktinės pusės? O gal turėtų įgyti naujų formų?
A.: Manau, kad veikia. Knyga šiuo metu išgyvena transformaciją – galbūt pamažu pereisime į audioformatą, nežinau, kokiu mastu. Kai atsirado elektroninės knygos, visi klausė: „Ar popierinė išliks?“ Bet pamatėme – niekas neišnyko.
Dabar grįžtame prie ištakų – prie pasakojimo. Girdima forma kai kuriuose žanruose tikrai konkuruos, bet nepamirškime – mes esame socialios būtybės. Autoriui knygos pristatymas – tai šventė, tam tikro etapo pabaiga ir šventė. Manau, kad tokie renginiai niekur nedings.
I.: Aš irgi manau, kad tai netgi gali plėstis. Užsienyje – Amerikoje ar Anglijoje – autoriai keliauja po knygų turus, dalyvauja renginiuose. Aš pati pastebiu – aplink mane atsiranda vis daugiau knygų klubų, jų nariai ne tik skaito, bet kartais ir pasikviečia autorių. Norėdami, kad apie knygas būtų kuo daugiau kalbama, inicijavome ir su partneriais knygos.lt komanda kuriame specialų žurnalą, kurį nemokamai dalijame skaitytojams Vilniaus knygų mugėje, vėliau jis platinamas internetinio knygyno pirkėjams.
Žinoma, jei galvoji, kad iš knygų rašymo pragyvensi – taip nebus. Tai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pavyksta vienetams. Bet ką gali išlošti? Tave pamatys kita auditorija, gal atsivers naujas kelias. Ypač jei tu – tam tikros srities specialistas ir kuri savo bendruomenę.
Man nesuvokiamas hobis siuvinėti kryželiu, bet žmonės juk siuvinėja! Taip ir su knygomis – jeigu nori pasakoti istoriją, tu ją pasakoji, nori, kad žmonės perskaitytų, aptartų. Jeigu dar ir gauni už tai finansinį atlygį – labai smagu. Ar apsimoka daryti knygos pristatymo renginį vien pagal tai, kiek knygų nuperkama pristatyme? Greičiausiai ne. Bet niekada nežinai tikrojo atoveiksmio.
Vilnius, aišku, šiek tiek išlepintas renginių gausos. Bet mažesniuose miestuose, miesteliuose žmonės labiau nori eiti, jiems tai įvykis.
Mes visada stengiamės, kad knyga būtų ne tik gera dėl turinio, bet ir vizualiai estetiška – kad ją būtų malonu paimti į rankas. Jeigu jau tai popierinė knyga – ji turi būti graži.
A.: Leidykla mums – tai turinys. Gera istorija. Gera pasaka. Gerai praleistas laikas su knyga. Vizualas irgi svarbus, spaustuvė naudoja leidyklą kaip eksperimentinę bazę. Bandome procesus. Kartais nepavyksta iš karto, bet tai smagu – gali iš tikrųjų suprasti, ką reiškia būti leidėju. Tokia sinergija veikia ir su partneriais. Dalinamės savo technologinėmis įžvalgomis su skandinavais – jie sako: „O, apie tai net nepagalvojome.“ Tai būdas atnešti į rinką naujovių, transformuoti leidybą. Tik visa tai – nematoma, kartais brangu. Eksperimentuodamas prarandi, bet kažkuriuo momentu atrandi optimalų sprendimą.
Matau, kad mažose šalyse leidybos kaštai auga, o tiražai mažėja. Tai didžiausias leidėjų iššūkis – kaip padaryti, kad knyga bent jau nenuvažiuotų į gilią finansinę duobę. Verslo prasme – tai labai sudėtingas reikalas. Leidybą galėčiau palyginti su jau minėtu siuvinėjimu kryželiu: tu tiesiog nebeskaičiuoji. Leidi, nes tau smagu. Ir gal ne viskas gyvenime turi būti matuojama pinigais. Yra dalykų, kuriuos darai vien dėl to, kad jie tau teikia džiaugsmą.
Leistumėte dirbtinio intelekto parašytą knygą?
A.: Negalėčiau šiandien pasakyti, kad niekada to nedaryčiau – būtų per drąsu taip teigti. Manau, technologijos ateina, ir mūsų pirmoji reakcija dažnai būna ignoruoti. Reikia drąsos priimti pokytį ir ieškoti, kokią naudą iš to gali gauti.
Mes jau eksperimentavome – darbo knygoms kūrėme viršelius pasitelkę dirbtinį intelektą. Buvo įdomu stebėti, kaip reaguos pirkėjai.
Ir kaip jie reagavo?
A.: Ten, kur galvojome, kad viršeliai bus nepatrauklūs ir neperkami – apsirikome. Atidavęs sprendimą pirkėjui, gauni visai kitus rezultatus, nei tikiesi. Kodėl gi ne? Jeigu DI pasakai stilių – pavyzdžiui, detektyvas kaip Agathos Christie, bet su daugiau veiksmo, daugiau kraujo, tam tikra vieta, vardai – gali būti, kad gausi tokį produktą. Gal ateityje knygos taps kaip vinilinės plokštelės – kažkas nostalgiško, rankomis atrinkto. Sunku prognozuoti. Laikas parodys.
Kokie artimiausi jūsų leidyklos planai?
I.: Norime leisti tokias knygas, apie kurias norėtųsi kalbėti. Kad jos keltų diskusijų, kad matytum, kur tavo išleista knyga nukeliauja. Man visada labai smagu, kai žmonės kalba apie mūsų knygas – kai jos gyvena knygynuose, bibliotekose, knygų klubuose, aptarimuose. Pati, kaip autorė, puikiai žinai: džiugina, kai tavo knyga šmėžuoja žmonių pokalbiuose. Kaip leidėjai, mes to ir siekiame. Džiaugiamės, jog ir Lietuvoje bestseleriu tapo visame pasaulyje populiarus Freidos McFadden trileris „Tarnaitė“, žiemą pasirodys ir filmas. Tai vienas tų atvejų, kai bestseleris pradeda kelionę svetur ir galiausiai pasiekia mus. Dar smagiau, jog šiuo metu vyksta filmavimas pagal mūsų išleistą Šveicarijoje gyvenančios lietuvaitės Ilonos Madelaine meilės romaną „Nuodas“.
A.: Visa tai – kaip loterija. Kartais viskas pradeda judėti nuo vieno mažo taško. Atrandi naują lietuvių autorių arba padedi jam išgryninti idėją – kartais ilgai brandintą – ir matai, kad gerai padarei. Drąsinai žmogų, ir jo knyga randa savo skaitytojus. Tai labai džiugu. Daugelis leidėjų turbūt pasakytų tą patį: kai knyga ne tik gerai parašyta, bet ir vizualiai patraukli, skaitytojai džiaugiasi ją gavę.
Kai žmonės pastebi knygą, tai atsispindi tiražuose. Jei ji gerai padaryta, laiku išeksponuota, ją perka. Ir tu vėl neši ją į spaustuvę, kartoji tiražą. Tai vienas maloniausių dalykų leidėjui – vadinasi, radai raktą.
Kalbino Jurga Tumasonytė
