„Aukso žuvų“ leidyklos istorija prasidėjo 2010-aisiais drauge susibūrus trims bendraminčiams – leidyklos įkūrėjai ir vadovei Sigitai Pūkienei, istorikui Aurimui Švedui ir redaktorei bei leidybos projektų vadovei Jūratei Veniūtei. Būtent tada buvo nuspręsta leisti knygas svarbiomis istorinėmis temomis, pateikiant jas aktualiai, moderniai, šiuolaikiškai. Smagu, kad šis esminis „Aukso žuvų“ bruožas išliko iki šiol, o abu bendraminčiai dabar palaiko Sigitą morališkai ir idėjiškai.
Leidykla svečius pasitinka iš tolo ryškiai geltona spalva šviečiančia pašto dėžute, išpiešta žvynais – šis kvadratėlis – lyg leidyklos herbas. Simbolišką „Aukso žuvų“ pavadinimą leidyklai pasiūlė Aurimas Švedas. Juokdamasi Sigita pasakoja, vėliau ne sykį sulaukusi šmaikščių klausimų: „po kiek auksas?“, „ar jūs čia pildote visus norus?“. Tačiau leidyklos vadovė patikina, kad leidykloje dirbančios moterys kur kas labiau jaučiasi žvejėmis, savais tinklais gaudančiomis vertingas idėjas ir unikalius autorius. Ypač džiugina savo srityje daug pasiekusios asmenybės, debiutuojančios kaip leidyklos autoriai.
2011-aisiais, laimėjus projektą ir gavus finansavimą, pasirodė pirmoji istorinių knygų serija vaikams „Mažųjų Lietuvos istorija“. Ir šiandien penktadalis visų „Aukso žuvų“ išleidžiamų knygų yra skiriamos mažiesiems. Tiesa, kartais labai sunku nubrėžti tikslų skaitytojų amžiaus cenzą tokioms knygoms kaip Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Evelinos Daciūtės ir Julijos Skudutytės „Duobė“ ar Akvilės Magicdust „Bitės“.
Grožinei ir negrožinei literatūrai „Aukso žuvys“ skiria tolygų dėmesį. „Aukso žuvų“ prioritetas – lietuvių autorių sukurtos knygos. Žinoma, esama ir verstinės literatūros – išleidžiama bent keletas knygų per metus, nes leidykla nuo 2019 m. įgyvendina moderniosios Europos autorių grožinės literatūros vertimo į lietuvių kalbą projektą „Keliautojai laiku“ pagal „Kūrybiškos Europos“ programą.
Prieš įkurdama leidyklą, Sigita patirties sėmėsi besidarbuodama reklamos srityje ir kitose leidyklose. Buvo laikotarpis, kuomet ji viena išleisdavo kelias, bet išskirtinio dizaino knygas. Ilgainiui pavargusi būti „žmogumi-orkestru“, Sigita ėmė ieškoti bendražygių. 2017 m. užsimezgė bendradarbiavimas su Inga Migūnaite-Kmitiene, kuri į „Aukso žuvis“ atplaukė po to, kai nusprendė baigti daug metų trukusį darbą leidykloje „Alma littera“. Projektus koordinuojanti Inga pripažįsta, kad dirbdama čia girdi dainuojant savo širdį. Nuo 2020-ųjų prie komandos prisijungė už komunikaciją ir rinkodarą atsakinga Jūratė Mackevičiūtė. Visos keturios ir susėdome pokalbio šviesioje leidyklos „Aukso žuvys“ būstinėje, nes dar viena leidyklos narė – už pardavimus ir užsakymus atsakinga Inga Garbačiauskienė – dirba iš namų. Sigita nesiruošia plėsti leidyklos – kur kas daugiau dėmesio vadovė nori skirti išleidžiamų knygų kokybei tobulinti.
„Aukso žuvys“ nuo pat veiklos pražios ypatingą dėmesį skiria meniškam ir profesionaliam knygos parengimui. Daugelio knygų dizainą eksperimentuodama kuria viena geriausių šios srities profesionalių Lietuvoje – Agnė Dautartaitė-Krutulė. Tarkim, viena pirmųjų leidyklos knygų – Justino Žilinsko knyga „KGB vaikai“ (2012) – buvo išleista taip, kad kuo tiksliau atkartotų vaizdo kasetę, būdingą 90-ųjų kultūrai. Kitoje knygoje – autorių kolektyvo parengtoje tikrų istorijų rinktinėje „Manėm, kad greit grįšim“ – sudėtos autentiškos lietuvių emigrantų Jungtinėse Amerikos Valstijose istorijos. A. Dautartaitė-Krutulė pasiūlė šią knygą įrišti nuplėštu viršeliu – šis konceptualus sprendimas paremtas knygos herojų išgyvenimais, kai jie, tarsi jėga išplėšti iš Lietuvos, turėjo palikti savo namus Antrojo Pasaulinio karo metu. Idėjos išpildymas buvo toks paveikus, kad per šio leidinio pristatymus Čikagoje žmonės susigraudindavo vien paėmę knygą į rankas.
Dizaino sprendimai, atkreipiantys dėmesį į sudėtingas istorines temas, pateikė ir nemažai kurioziškų situacijų. Viena jų nutiko su šimtmečio sulaukusiu Johano Huizingos „Viduramžių rudeniu“ (pirmasis leidimas – 1919 m.), kurio jubiliejinį, specialų leidimą taip pat apipavidalino A. Dautartaitė-Krutulė. Deja, dalis tiražo buvo brokuota. Kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė laidoje „Labas rytas, Lietuva“ tiesioginio eterio metu pristatė būtent tokią – brokuotą knygą... Įdomiausia, kad ir pati žurnalistė, ir dauguma skaitytojų, pripratusių prie drąsių leidyklos sprendimų, net nepastebėjo, kad tai sugadintas egzempliorius.
Skambiausiai „Aukso žuvų“ vardą pasaulin plukdo į trylika kalbų išversta, daugelyje šalių apdovanota, o Vokietijoje net vieną svarbiausių jaunimo literatūros prizų „Deutscher Jugendliteraturpreis“ pelniusi knyga „Sibiro haiku“, kurios vien Lietuvoje išleisti septyni tiražai.
Išskirtinė sėkmė lydi ir naujausią leidyklos negrožinę knygą – „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, kurios autorius Norbertas Černiauskas dokumentinę istorinę medžiagą novatoriškai supynė į įtaigų pasakojimą. Per pusę metų leidinys sulaukė net keturių tiražų – tai ypatingas atvejis leidyklai, per metus išleidžiančiai apie 10 knygų, kurių vidutinis tiražas – 1500 egzempliorių.
Skaitytojus leidykla džiugina ir lietuvių autorių sukurtais bei iš įvairių kalbų verčiamais komiksais: Akvilės Magicdust „Bitės“, Povilo Vincento Jankūno ir Justino Žilinsko „Atgal į Vilnių!“, Noros Krug „Heimat“, Monikos Vaicenavičienės ir Agnės Ulytės „Gatvių susitikimai“, Gipi „Vienaistorija“, Miglės Anušauskaitės „Dr. Kvadratas“. Netrukus pasirodys Jurgos Vilės parašyta ir Ulos Rugevičiūtės Rugytės iliustruota kinematografinė pjesė „Nukritę iš mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“ bei Justino Žilinsko parašytas ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotas, kartu su Jūrų muziejumi kuriamas romanas apie emigraciją XX a. pradžioje –„Bėgliai“. Šiuo metu rašytoja Jurga Vilė ir Miglė Anušauskaitė kuria grafinį pasakojimą apie Joną Meką, kuris taip pat pasirodys kaip komiksų knyga.
Inga Migūnaitė-Kmitienė patyliukais renka leidyklos autorių citatas, susijusias su kūrybiniu knygos parengimo procesu. Neminint pavardžių, pavyko išprašyti keletą pavyzdžių iš šios kolekcijos, atskleidžiančių atidų, draugišką, pagarbų ir kupiną kantrybės leidėjų požiūrį į autorių ir į gimstančią jo knygą: „Man pasiskubinti ar dar yra laiko frustracijoms?“, „Jei atvirai – tai aš nelaiminga su tuo viršeliu“, „Aš nežinau kito argumento spalvai, kaip tik tokį, kad ji man negraži“.
Sigita, Inga ir Jūratė patvirtina, kad svarbiausi atradimai slypi kūrybiniame procese. Nesinori jo „atkalti“, rasti tobulai veikiančią formulę ir dar kelis kartus ją pakartoti. Juk neįdomu.
Po knygų pristatymo ir gautų premijų džiaugsmo sluoksniu pasitaiko ir apmaudžių akimirkų. Pavyzdžiui, autoriaus netenkina rezultatas ar iš spaustuvės atkeliauja brokuotos knygos. Sekina ir psichologiškai bei emociškai sudėtingas bendradarbiavimas. O kartais nutinka taip, kad išleistos knygos tiesiog neatranda skaitytojai – tuomet leidėjos išgyvena dėl autoriaus. „Atrodo, toks geras kūrinys, o susitikimo su skaitytoju – nėra.“ Leidykla „Aukso žuvys“ ne vien leidžia knygas, bet ir stengiasi jas „nuvesti“ pas skaitytoją.
Jūratė prisiminė vieną sėkmės atvejį, nutikusį skleidžiant žinią apie Jolitos Bernotienės ir Ingridos Jakubavičienės knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“. Pyragų dieną, lapkričio šeštąją, leidykla užsakė iškepti „Napoleoną“ pagal šioje knygoje pateiktą receptą. Leidėjos pačios vežiojo torto gabalėlius po Vilnių ir vaišino leidyklos partnerius bei būsimus knygos skaitytojus. Idėja bemat rado atgarsį – žmonės kėlė nuotraukas į socialinius tinklus, dalijosi įspūdžiais, receptu ir, svarbiausia, nekantriai laukė knygos. Gražu, kai progos taip sutampa ir natūraliai padiktuoja knygos populiarinimo sprendimą.
Kiekviena Vilniaus knygų mugė leidykloje pasitinkama tarsi šventė. Šia proga leidėjos kasmet vilki vis kita uniforma, įkvėpta kokios nors tais metais „Aukso žuvų“ išleistos knygos temos, citatos ar iliustracijos. Šį tekstą lydinčiose nuotraukose Sigita, Inga ir Jūratė vilki lakūnų aprangą primenančius kombinezonus, specialiai pasiūtus 2018-aisiais vykusiai Knygų mugei ir susijusius su Gražinos K. Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė“. Lyg žuvys, skraidančios debesyse. O šiemet leidėjas mugėje išvysite su apranga, įkvėpta Jean-Christophe Mončio knygos „Mano tėvas Antas“, kurią puoš knygos viršelyje esantis skulptoriaus Antano Mončio piešinys bei šūkis, kurį dažnai mėgo kartoti knygos herojus: „Bus gerai!“.
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
