Jaunystėje muziką studijavęs Sigitas Benetis, įpusėjęs penktąją dešimtį, prisėdo gyvenimo įspūdžius, potyrius, patirtį surašyti į noveles.
„Gyvenau trūkume ir, kad niekas to nematytų, tarsi įgudęs magas mikliai iš tuščios kepurės traukdavau už ausų zuikį ar gyvą balandį. Tie triukai, kaip ir viskas, ką vaizdavau, buvo melas...“
Autorius džiaugiasi turėjęs gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Sekasi visai gerai: negirdėtos istorijos, originalus pasakojimo būdas. Daugelyje kūrinių atpažįstame ar bent galime jausti Klaipėdą.
