Tai dvyliktoji Vytauto Kazielos lyrikos knyga.
Šiame rinkinyje V. Kaziela lieka ištikimas minimalizmui, jo žodis taupus, bet svarus, o eilėraščiai daugiasluoksniai. Tiesa, „Sapnų slidininke“ nėra tokių aiškių biblinių aliuzijų, kaip būta „Alyvmedžiuose“: poetas nebevengia socialinių temų, randasi tekstų, susijusių su karantinu bei pandemija, tačiau juose sugeba neįsivelti į daugiažodžiavimą, emocijas ir kuria netikėtus asociatyvius ryšius, gilias potekstes.
Knygos leitmotyvas – susitaikymas su savimi, savo ir aplinkos nykimu, išsiskyrimais. Viena iš ryškiausių naujojo rinkinio ypatybių – sugebėjimas jungti konkrečias kasdienybės detales su amžinosiomis meilės ir mirties temomis.
