"Džiaugiuosi, kad savo knygą galiu pristatyti žmonėms, kuriems visa ši problematika artima ir pažįstama. Nepaisant to, kad mes, kairieji, vieni kitiems nestokojame kritikos, galbūt kartu kalbėdamiesi ir aiškindamiesi kiekvienas atskirai sau atsakysime į klausimus, kurių sau nedrįstume užduoti vieni", juokauja Kasparas.

Knygoje susipina trys pasakojimai. Pirmasis – apie istorinį laikotarpį, kuris Lietuvoje prasidėjo prieš dvidešimtmetį ir tęsėsi maždaug dešimt metų. Tuo metu Lietuvoje išaugo pilietinės iniciatyvos, plito anarchistinės politikos ir savišvietos idėjos, atsirado nemažai aktyvių grupių. Tų grupių, kuriose teko dalyvauti ar jas pažinti, praktikos ir gyvenimas įkvėpė ir antrąjį pasakojimą – autoriaus filosofines paieškas, bandymą politiškai veikiant tikrinti skirtingų autorių teorijas, diskutuoti dėl to, kas jose vertinga, o kas atgyvenę. Trečiasis pasakojimas – šizo(psicho)analitinis – atsiranda kaip pastanga suvokti, ką išgyvena tie ir tos, kurie (-ios) įsitraukia į įvairias kovas, kokias emocijas ir afektus savo viduje kuria grupės. Stengiamasi mąstyti apie gyvenimą pasibaigus ar išblėsus kovoms. Jei apie socialines kovas galvojama kaip apie ciklą, kuris bet kada gali prasidėti iš naujo, galbūt turėtų būti mokomasi vaduotis iš socialinių burbulų ir galvoti apie naujas galimybes angažuoti ir iš naujo atrasti tai, kas knygoje vadinama "prarastąja liaudimi".

 

Kviesime diskutuoti apie organizavimąsi ir aktyvizmą ne tik iš teorinės, bet ir praktinės perspektyvos. Atsineškite klausimus ir įžvalgas bendrai diskusijai!