Gegužės 17 d., trečiadienį, 18 val. Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40) Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga rengia W. G. Sebaldo kūrybos (romanų „Išeiviai“, „Austerlicas“) pristatymą.
Dalyvauja vertėja Rūta Jonynaitė, džiazo muzikantas Vytautas Labutis.
Vakarą veda Zita Baranauskaitė-Danielienė.

„Išeivių“ recenzija žr. https://literaturairmenas.lt/literatura/zita-baranauskaite-danieliene-uz-2000-kilometr-nuo-sav-s-paties

Lenkų teatro vizionieriumi vadinamas režisierius Kristianas Lupa pagal W. G. Sebaldo romaną „Austerlicas“ Jaunimo teatre sukūrė spektaklį (artimiausias gegužės 10 d.).
 

Zita Baranauskaitė-Danielienė

NEVILTIES KRAŠTOVAIZDIS

W. G. Sebald, Austerlicas. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2021.

W. G. Sebaldas (1944–2001) – vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų. Jo romanas „Austerlicas“ įtrauktas į 2015 metais BBC paskelbtą geriausių 2000–2014 metų romanų dvidešimtuką, minimas kaip vienas svarbiausių XXI amžiaus kūrinių, nors autorius gyveno vos vienus šio amžiaus metus.
Ir pranoko savo laiką.
Mąstymu: Holokaustą išgyveno kaip savo tautos kaltę; kūriniuose perteikė jį patyrusiųjų būtį jau gerokai po karo; Holokaustą (ir ne tik) nagrinėjo žmonijos istorijos ir kultūros kontekste; apmąstė galios, žudynių, (jų paskatintos?) savinaikos apraiškas.
Kūrinių sąranga: vaizdingą ir vaizdišką tekstą derino su nuotraukomis, ne iliustravo jį, o „praplėtė“, vaizdais skatindamas asociacijas, vesdamas gilyn į tekstą. (Vaizdų visuomenei, manytum, idealu. Bet tik tokiai, kuri ne vien žiūri, bet ir įžvelgia, o dar ir skaito.)
Tad apie W. G. Sebaldo kūrinius rašyti labai nepaprasta. (Juos versti juolab. Bet Rūtai Jonynaitei tobulai pavyko – ritmingai, tolygiai, tiksliai plukdant rašytojo mintį.)
„Austerlico“ pasakojimo slinktis – iš konkretybės į bendrybę, iš paskirų likimų į pasaulio sąrangą: kas nutiko pasauliui; kaip pasislinko, pakito arba buvo perkeistos jo vertybės, kad pradėjo naikinti save, žmogiškumą. W. G. Sebaldo pasakojimas daugiasluoksnis – iš pažiūros realistiškas, iš tiesų metaforiškas, šiurpiai tikslus, apibendrinantis ir drauge neužkardantis vienatinėje tiesoje, – tad jokio „teisingumo“, jokio bipolio nuosprendžio nė neverta tikėtis. Įmanoma tik pačiam apsispręsti, kur ir kaip esi tame klaike...
Ir iš teksto kultūrinių sluoksnių įmanoma išgriebti tik vieną kitą aspektą (šukę?). Nes bandymas apibendrinti, arba subendrinti, W. G. Sebaldą virstų visybiškumo dekonstrukcija – supaprastinimu ir pajungimu (kieno?) reikmėms.
Austerlicas
Pirma asociacija: Austerlico mūšis (Moravija, dab. Slavkovas prie Brno, Čekija). Gal dėl to, kad W. G. Sebaldo tekstuose kiekvienas žodis yra įkrautas istorijos, kultūros realijų, kartotinio, tęstinio jų vyksmo.
1805 m. gruodžio 2 d. Napoleono pergalė Austerlico mūšyje, priešininkų – Rusijos ir Austrijos kariuomenių – sutriuškinimas. Ir nuo viduramžių gyvavusios Šventosios Romos imperijos (Vakarų ir Vidurio Europos valstybinio darinio, kurio pavadinimą 1438 m. papildė priedėlis „vokiečių tautos“ ) žlugimas.
XX amžiuje – kai gyveno W. G. Sebaldo Austerlicas – Šventosios Romos imperijos ir išrinktosios vokiečių tautos miražai, jos galios ir išskirtinumo miražai supleveno Trečiojo Reicho kliedesiuose ir netrukus ištvino nežmoniškomis „kitatikių“ skerdynėmis.
Antra asociacija: Austerlicas – galios ir žmogystės grumtynės, vis tebevykstančios Žako Austerlico (jis tik vaikystėje vadinamas vardu, paskui – vien Austerlicu), W. G. Sebaldo kūrinio pagrindinio veikėjo, sąmonėje. Arba taip: likimo, arba istorijos, iš realybės išblokštas žmogus niekaip neįstengia įsikabinti į ją, bent kiek joje įsišaknyti (žr. nuotrauką p. 234), tad į pasaulį, jo sąrangą, grindžiamą, deja, galia, žvelgia lyg iš šalies arba iš nebūties – „esu atstumtas ir sunaikintas“ (p. 326).
Jei Terezyno tvirtovėje (turbūt ten mirė jo motina) tarp kitų kalinių bylų būtų ir Žako Austerlico byla, joje veikiausiai būtų taupiai įrašyta: gimė Prahoje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą (tada buvo penkerių), išvežtas vaikų, arba gyvybės, traukiniu, pateko į Velsą. (Tėvai, žydai, per karą žuvo getuose.) Studijavo Paryžiuje (paskutinė tėvo gyvenimo priebėga). Buvo Londono meno istorijos instituto docentas. Tyrinėjo architektūros istoriją – „jį anksti sužavėjusi tinklo idėja, pavyzdžiui, visa geležinkelio tinklo sistema“ (p. 48–49).

Holokaustas
Taip, tema žinoma. Tik pasakojimo būdas labai neįprastas.
Asmeniškas, tačiau nereiškiant asmeniškumo. Priešingai, savo vardus – Winfried Georg (Sebaldo manymu, dažnus nacių vardus) – sutraukiant iki inicialų W. G. Kūrinyje būvant (kiek įterpiant savo apmąstymų) vien Austerlico klausytoju, tvirtovių, kapinių žiūrinėtoju. Asmeniškumą ištirpdant empatijoje (gal net tapatume) Austerlicui, intelektiniame pasaulio vyksmo atpažinime.
Patyriminis, pojūtinis, tačiau jutimiškumui neišsprūstant ir neišsklindant. Pojūčius brandinant iki intelektinio potyrio: intelektas susieja vaizdus, įvykius, reiškinius, o intuicija, vienalaikiškai, atpažįsta net ir tai, kas niekad nebuvo „lytėta“. Ir verčia aptikti save belaikį per amžių amžius amžinybėj – nuo Sinajaus dykumos (vaikų Biblijos paveiksle), per Briuselio Teismų rūmų „ant buvusio Kartuvių kalno“ (p. 42) koridorių akligatvius iki „tikrų žvaigždžių peryklų“ (p. 167).
„Man neatrodo, sakė Austerlicas, kad mes suprantame dėsnius, lemiančius, kaip sugrįžta praeitis, kaip šitai vyksta, bet aš vis labiau jaučiuosi, lyg laiko apskritai nebūtų, o tik skirtingos, pagal kažkokios aukštesniosios stereometrijos taisykles viena į kitą įsiterpiančios erdvės, po kurias šen ir ten, kaip tinkami, gali vaikščioti gyvieji ir mirusieji, ir kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo labiau man matosi, kad mes, kurie tebegyvename, mirusiųjų akimis esame nerealios ir tik kartais, tam tikroje šviesoje ir tam tikromis atmosferos sąlygomis, tampančios regimos būtybės. Kiek įstengiu prisiminti, sakė Austerlicas, aš visada jaučiuosi taip, tarsi neturėčiau tikrovėje vietos, tarsi manęs iš viso nebūtų“ (p. 265).
Intelektinis, tačiau nedeklaruojant išmanymo. Tiesiog žiūrint – „gryna žiūra ir grynu mąstymu prasismelkiant į mus supančią tamsą“ (p. 7). Nes „vartojamas“ intelektas nejučia užsisklendžia savo paties mąstymo narve. O jei intelekto plati gili upė srūva po žeme – intuityviai žengdamas jos vaga išlaisvini regą, ir pasaulis, nesumąstytas, tezių geležinkelių nesukapotas, pats susrūva akin.

Architektūros galia
Geležinkelio stotis. Antverpeno geležinkelio stotis – čia prasideda pasakojimas. Toje stotyje pasakotojas susipažįsta su į architektūros užrašus ir brėžinius įnikusiu Austerlicu. Stotyje – ten, kur buvo nukirsdinta gyvybės traukiniu atvykusio penkiamečio Žako praeitis. Ir gal kaip tik dėl to – bandant atgauti praeitį ir taip įgyti ateitį – vėliau jį apėmė, kaip pats sakė, „geležinkelio stočių manija“ (p. 49), patraukė „geležinkelio linijos, inžinierių parengtuose planuose primenančios raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase“ (p. 190).
Savo praeitį – berniuką „baltomis kojinėmis iki kelių“, su kuprinėle, „kurią apglėbęs jis laikė ant kelių“ (p. 197) – Austerlicas išvydo klydinėdamas po remontuojamą Liverpulio stotį. XIX amžiaus pabaigoje, Belgijos ekonominio suklestėjimo laikais, iškilusioje Antverpeno stotyje, lyg katedra gobiamoje didingo kupolo, – toje kapitalo, galios garbinimo „bažnyčioje“ Austerlicas savo praeities nebūtų įžvelgęs. – Juk primesta galia, kolektyvinis jos siekimas penkiametį Žaką išbloškė iš vienetinės jo būties.
Antverpeno stotyje užsimezga pašnekesys apie galios architektūrą, apie jos formose sustingdytą žmogaus baimę ir agresiją. Apie tvirtoves, apie tai, kad XVII amžiaus pabaigoje įsigalėjo jų „žvaigždinio dvylikakampio su aptvarą supančiu grioviu planas <...>, suvokiamas kaip absoliučios valdžios, bet kartu ir jai tarnaujančių inžinierių genijaus emblema“ (p. 22–23).
Tokio plano buvo ir Terezyno tvirtovė – Austerlico motinos mirties žvaigždė. O Austerlico vaikystės namų priebuty Prahoje buvo aštuoniakampės gėlės (arba žvaigždės) mozaika. Dar būtų galima minėti Džeraldą – jo dangaus ir jo minčių žvaigždes. Bet apie jį vėliau. Dabar apie tai, kas sustingdyta, įtvirtinta, nejudru – lyg ir amžina. Ir apie žvaigždinių tvirtovių perkeitimą. Kaip gynybos tvirtovė tampa žudymo, koncentracijos stovyklos, tvirtove? Kaip įžvelgti tą nuokalnės pradžią, kai gynyba jau ritasi (lyg nukirsta galva) į puolimą, apsauga – į žudynes, nevisavertiškumas – į išpūstą didybę ir nesutramdomą galią?
„Ir vis dėlto būtent didžiausi mūsų planai neretai aiškiai išduoda, kokie esame netikri, neįsitikinę. Tarkime tvirtovių statyba, kurios vienu puikiausių pavyzdžių galėtų būti Antverpenas, labai gerai parodanti, kaip norėdami apsiginti nuo bet kokių priešiškų jėgų įsiveržimo mes priversti vieną po kito statytis aplink vis naujus apsauginius aptvarus, kad galiausiai vis tolyn besislenkančių, vis plačiau apjuosiančių koncentrinių žiedų idėja prieinanti savo natūralią ribą“ (p. 20–21). Taip kalbėjo Austerlicas.

Gamtos gyvybė
Jos būta jaunystėje. Viešint moksladraugio Džeraldo namuose. Šio tėvas žuvo kare – o gyvybė tuose namuose vis tiek tarpo: Andromedos pastogės sode kerojo egzotiški augalai, skraidžiojo oranžerijoje įkurdinti „baltaplunksniai kakadu“ (p. 118), o naktį su posenoliu Alfonsu galėjai „stebėti paslaptingą naktinių drugių pasaulį“ (p. 131) – nuolatinį plevenimą, gyvybės nepaliaujamą plazdėjimą.
Posenolis Alfonsas buvo „gamtamokslinės Ficpatrikų linijos tęsėjas“ (p. 128) – taigi, nesutramdomos gyvybės, jos nenuspėjamumo išpažinėjas. Ideologiją, tvirtą jos kryptingumą tuose namuose išpažino Bechterevo ligos persuktas Ivlinas. Turėklų įsitvėręs kasdien vis minąs savo kambary ratus ir „kas savaitę neišleistus pinigus, dažniausiai dvylikos ar trylikos šilingų sumą, nurodąs pavesti Kongo misijai – tenykštėms be tikėjimo kenčiančioms juodosioms sieloms gelbėti“ (p. 126). Taigi – galėjai rinktis. Bet abu jie mirė beveik vienu metu – vienas rytą, kitas vakare. Ir nieko neliko. Vien į Austerlico namus priklydusių drugių mumijos dėželėse.
Andromedos pastogė – tai buvo kvietimas atgyti, gal net vienintelė galimybė. Vis kvėpiant gyvasties, „nuo karo ištuštėjusioje Andromedos pastogės pokylių salėje“ (p. 161) Austerlicui ir Adelai žaidžiant badmintoną – „viską lemia judėjimas, o ne sąstingis“ (p. 24).
Bet Džeraldas, pilotuodamas lėktuvą – virtęs paukščiu (?), „sudužo Savojos Alpėse, gal tada prasidėjo ir mano krytis, gal nuo tada aš pradėjau kuo toliau, tuo labiau liguistai užsisklęsti“ (p. 169).
Dar lyg ir būta bandymo sugrįžti prie gamtos – ligoninėje skaitant Mari atneštąją „1755 metais Dižone išleistą farmakopėją“ (p. 380). Be paliovos skaitant ir jau atmintinai mokant jos receptus, iš tiesų buvo atgautas „prarastas gebėjimas jausti save ir prisiminti“ (p. 381).
O paskui, kai Veterinarijos muziejuje pamatė „natūralaus dydžio raitelį meistriškai nudirta oda“ (p. 376),..
Tačiau W. G. Sebaldas, su Austerlicu dar apsilankęs paskutinėje šio priebėgoje – Nacionalinėje bibliotekoje, kur implantuotas gamtos lopelis, – daugiau nebepasakojo.

* * *

„Austerlicas“ išleistas (vokiečių ir anglų kalbomis) 2001 metais. W. G. Sebaldas žuvo 2001 m. lapkričio 14 d. – nesuvaldęs automobilio susidūrė su sunkvežimiu. Bet avarija įvyko po infarkto. Beveik kaip jo kūriniuose.