Pradėsiu nuo šios: „Ta šiurpi praraja tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge tai, kas tokiose prarajose išsivysto, – apie tai ir yra šis pasakojimas“ („Estera. Romanas apie meilę“, 8 p.). Romano herojė – trisdešimt vienerių poetė ir eseistė Estera Nilson tiki, kad pasaulis yra toks, kokį ji suvokia, o tikrovę sukuria jos sąmonė. Intelektualė, aštuonių „intensyvaus turinio knygelių“ autorė mano, kad „žmonės sutverti teisingai suvokti pasaulį, tik turi būti dėmesingi ir nemeluoti patys sau“ (ten pat, 7 p.). Šie siekiai atrodo labai kilniai ir, regis, iki romano pradžios Esterai sekėsi sėkmingai čiuopti tikrovę, vyti nuobodulį ir atsidėti svarbiausiai savo veiklai – „skaitymui, mąstymui, rašymui ir diskusijoms“. Viskas pasikeičia, kai moteris sutinka menininką Hugą Raską ir beviltiškai jį įsimyli. Šis santykis greičiau primena apsėdimą, gana vienpuses projekcijas, kartėliu atmieštą desperaciją, tačiau vis tik situacija nėra tokia paprasta. Esteros meilės objektas taip pat rodo dėmesio ženklus, drauge leidžia laiką ir net mezga su moterimi kūniškus santykius. Vis tik skaitant greitai išryškėja šio ryšio monologiškumas – Hugas viso labo smaginasi ir maitina savo ir taip išsipūtusį ego, vyriškiui Estera reikalinga kaip jo mąstymo ir darbų išskirtinumo įrodymas, beatodairiškas kūrėjo vertės paliudijimas. Hugas grožisi savo atspindžiu Esteros akyse: „Niekad joks žmogus iš šalies nebuvo supratęs manęs taip giliai ir su tokiu tikslumu“ (ten pat, 14 p.). Tai savotiškas bandymas kritiko ir menininko santykį iš metatikrovės perkelti į tikrovę, užsitikrinti nuolat dievinančių akių žvilgsnį ir karštus širdies polinkius. Romane išsiskleidžia ir (egocentriško) menininko savivertės, nuolatinio garbinimo poreikis, jautrumas kritikai – Hugas save apsupęs ištikimų intelektualių „dūsautojų“ būriu mato dar vieną potencialią „auką“. Kaip interviu su Audriumi Ožalu sako pati romano autorė: „Savimeiliai žmonės paprastai yra charizmatiški ir žino, kaip manipuliuoti kitais, jie daro tai pasąmonėje, net neplanuodami to, tai tarsi jų antroji prigimtis, ir tai leidžia tokiems žmonėms moteris, išsiilgusias meilės, suvilioti“. Estera yra kritiška daugeliui reiškinių – taigi, dar didesnis laimėjimas, kai Tave garbina šiaip jau blaiviai mąstanti, nepriklausoma, savo aplinkoje pripažinta kūrėja. Skaitytojui, kuriam gana greitai paaiškėja toks Esteros – Hugo santykio modelis, iš tiesų tampa nejauku matyti moters desperaciją, netikslias tarpusavio ryšio interpretacijas ir visišką „išskydimą“. Man regis, svarbu matyti apsėdimo temą, kuri galbūt visai nieko bendro neturi su tikra meile (tuomet romano pavadinimas ir tema įgauna dar ironiškesnį ir tamsesnį atspalvį). Tikslios ir romano recepcijai aktualios šios recenzijos pradžioje cituotos Esteros gyvenimo prerogatyvos, įvardijamos lakoniška, bet itin talpia fraze – nuvyti nuobodulį. Čia prisimenu A. Schopenhauerio išmintį, bylojančią apie gyvenimo švytuoklę, švytuojančią tarp kančios ir nuobodulio – dviejų pagrindinių gyvenimo elementų. Su didele aistra pasinėrusi į intelektinę veiklą ir taip vydama nuobodį, Estera prisiima kūrybines kančias. Su dar didesne aistra atsiduodama menamai meilei ar veikiau – afektui, moteris renkasi kančią. Vengti drungnumo, visomis išgalėmis vengti gyvenimo potenciją žudančio drungnumo – toks galėtų būti Esteros moto. Todėl, tikiu, ne tik man vienai labai lengva su romano heroje tapatintis – kaip ant galinio romano viršelio rašo J. Myerson: „Mes visos tai patyrėm – mes visos buvome Estera. Dėl jos mums kaista skruostai, bet jie kaista ir dėl mūsų pačių“. Veidas kaista ir dėl atpažinimo, ir dėl santykio projekcijų, noro matyti tai, ką nori, ir užsimerkti prieš tai, kas nepriimtina. Trumpas praregėjimo akimirkas, draugių choro įžvalgas ir vėl keičia selektyvus tikrovės matymas ir savo aistrai paranki interpretacija. Apskritai per Esteros ir Hugo ryšį parodomas tas anksčiau mano įvardytas plyšys – tarp realybės ir fantazijos, tarp minties ir žodžio. Ir kad visi intelekto, kritinio mąstymo, analizės resursai gali būti bejėgiai karštai susižavėjus. Kita vertus, savo profesinėje veikloje herojė visada buvo pratusi interpretuoti, ieškoti ženklų ir jų reikšmių. O gyvenimo ženklų reikšmės, it kokios kelio nuorodos, kartais būna labai aiškios ir vienaprasmės. Ir nors kūrybinis Esteros siekis buvo „dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“ ( „Estera. Romanas apie meilę“, 20 p.), jai iš pat karto nesiseka suvokti to, kas aišku žvelgiant į situaciją iš šalies.
Jūratė Čerškutė, apibendrindama šio L. Andersson romano apžvalgą, pateikia retorinį klausimą – ar galima pasimokyti iš kitų patirties: „Ar ištikus (neprotingai) meilei, net ir žinant Esteros istoriją, bus elgiamasi taip pat neracionaliai, ar vis tik kiek protingiau? Ar kitų nesėkmės gali išmokyti mūsų viltį neparazitauti mūsų širdimi?
Perskaičiusi „Esterą. Romaną apie meilę“, aš likau ir su šiuo, ir su dar vienu klausimu – ar pati Estera dar kartą neįpultų į tokio susižavėjimo pinkles? Atsakymą randu romano tęsinyje – 2018 metais Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje L. Andersson knygoje „Be įsipareigojimų“. Čia, kaip buvo galima nujausti, Estera vėl įpuola į neperspektyvius santykius ir šįkart – su vedusiu aktoriumi. Naujasis romanas papildo pirmąją knygą ir leidžia suvokti herojės elgesį kaip tendencingą, kaip dalį savasties. Tai skatina galvoti apie savivertę, šešėlines asmenybės puses, dvasios ir kūno alkį (nieko nežinome apie Esteros vaikystę – įsivaizduoju ją po visų išgyvenimų mėginančią susidėlioti save, besilankančią pas psichoterapeutą, bandančią suvokti savo afektų, projekcijų ir pasirinkimų priežastis), nuolatinį poreikį iš nuobodulio pereiti į aktyvios, dinamiškos, karčiai saldžios kančios sferą. Tai labai taikliai įvardijama romane: „O tiksliau – įžvelgė, kad tokia patirtis visada verčia rizikuoti ir gali atsverti pasibjaurėjimą ar nuobodybę, pasyvų gyvenimą, kuriame tėra tik nesėkmės baimė ar baimė būti atstumtai“ („Be įsipareigojimų“, 7 p.). Taip pat skaitytojas gali susidaryti Esteros pasirenkamų vyrų tipų paveikslą – Olofas taip pat nori pramogos, nori būti dievinamas, glosto ego ir ieško teigiamo savo savybių atspindžio kito akyse: „Ar Tu jau nebepriklausoma nuo dėmesio man?“ (ten pat, 126 p.). Kaip interviu su Marijumi Gailiumi sako L. Andersson: „Ji baisiai suklydo, visiškai neteisingai įvertino Olofą. Jis jai visai netinkamas. Net jeigu išsiskirtų, galiausiai taip pat pasielgtų ir su ja – susirastų meilužę jau po mėnesio. Estera nuolat daro tą pačią klaidą“ (Marijus Gailius. Lena Andersson: „Meilužės vaidmuo mene kitoks nei gyvenime“ (literaturairmenas.lt). Kitas svarbus romane keliamas klausimas – meilužės-žmonos dichotomija, pagilinamos jų sampratos, nupučiami stereotipai, kuriais (nevalingai) vadovaujasi ir Olofas: „Esama linksmintojų ir esama žmonų. Linksmintoja, geriau žinoma meilužės pavadinimu, kultūroje yra ikona. (...) Ji daug keliavusi, persisotinusi, egocentriška, greita replikuoti ir apsukri. Nusivylimas jai – nesavas, sielvartas – svetimas, kas nepasiekiama – būna jos. Ji žaidžia vyru ir naudojasi juo, kad leistų laiką, bet mylėti jo nemyli. (...) Ji ta, kuri išlaisvina iš nuobodulio ir pasmerktojo monotonijos būti dviese, bet kuri kartu griauna santuoką, yra žmonos priešė ir moteriškosios giminės kiršintoja“ („Be įsipareigojimų“, 100 p.). Estera neatitinka daugelio meilužės vaizdinio klišių, vis tik yra tam tikrų tendencijų, atsikartojimų. Dažnas įsitikinimas, jog vyriškis žmoną paliks, jam su ja būti negera – net ir tada, jei pats mylimasis tvirtina priešingai. Esteros įtikėjimas savo teisėmis romane pasiekia ir komišką, groteskišką lygmenį: „Tad skambinkit, žmonos, skambinkitǃ Jeigu norite užminuoti santykius tarp jūsų neryžtingo sutuoktinio ir jo meilužės. Skambinkit, klauskit, kas naujo, klauskit, kas geroǃ“ (ten pat, 195 p.).
Pabaigoje norisi susumuoti tai, kas daro šiuos Andersson romanus išskirtinius – tai itin vykęs, įžvalgus pasakojimo stilius, taiklus Esteros elgsenos ir emocijų preparavimas, įsijautimas į herojės pasaulį, pagardintas intelektualiomis įžvalgomis, svarstymais apie santykį tarp žmonių, jo efemeriškumą ir tvirtumą, tai, ko ieškome ir ką randame kitame, desperacijos, apsėdimo, aistros, kaltės, gėdos ir begėdytės interpretacija.
Du geri romanai apie „meilę be įsipareigojimų“, net sau pačiam.
Lina Buividavičiūtė
