Kas buvo pirmiau – vertimai ar kelionės?
Pirmiausia buvo skandinavistikos studijos, o po jų panašiu metu atsirado abu darbai. Baigus studijas buvo pirmieji bandymai versti, taip pat gavau pasiūlymų padirbėti į Lietuvą atvykstančių skandinavų turistų gidu. Užsirašiau į gidų kursus, gavau pažymėjimą. Netrukus pamačiau skelbimą, kad reikalingi pažintinių kelionių vadovai į kitas šalis vykstantiems lietuvių turistams ir supratau, kad tai darbas, kurio tikrai noriu.
Kodėl pasirinkote būtent švedų kalbą? Kokie iššūkiai lydėjo jos mokantis?
Studijavau skandinavistiką Vilniaus Universitete. Buvau labiau linkęs į humanitarinius mokslus (tiksliau visai nelinkęs į tiksliuosius) ir laikiau tai perspektyvia specialybe, o švedų kalba išpuolė atsitiktinai – tais laikais skandinavistikos katedroje vienos laidos specialybė būdavo danų kalba, kitos švedų, trečios norvegų ir t.t. Tais metais, kai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, pagrindinė kalba buvo švedų. Ji iš tų, kurių kryptingai mokantis galima gana daug išmokti per trumpą laiką, bet plonybės šlifuojamos visą gyvenimą. Švedų kalba pasižymi tam tikrais fonetiniais niuansais, jie sunkiai įkandami dažnam užsieniečiui ir išduoda, kad tai ne gimtoji jo kalba. Aš ne išimtis.
Po kokias šalis dažniausiai keliaujate kaip gidas? Kodėl būtent ten?
Kelionių vadovas, o ypač gidas turi važiuoti į tas šalis, su kuriomis yra kaip nors susijęs, jas pažįsta ir turi ką pasakyti keliautojams. Aišku, laikui bėgant geografija plečiasi ir tenka vykti į kraštus, su kuriais anksčiau neturėjai sąsajų. Juos reikia prisijaukinti – jei yra galimybė, nuvažiuoti vienam, stengtis kuo daugiau sužinoti iš vietinių ir pan. Taip pamažu atsiranda patirties „naujose“ šalyse ir kaskart į jas atvykdamas jautiesi vis tvirčiau. Aš daugiausia dirbu Skandinavijoje, Baltijos šalyse, vokiškai kalbančiuose kraštuose, Beniliukse, Britų salyne, Portugalijoje, Artimuosiuose Rytuose ir retsykiais tolimesniuose kraštuose.
Kada atrandate laiko versti? Kaip apskritai atrodo Jūsų šiokiadieniai?
Žiūrint koks metų laikas. Pusę metų dirbu vertėju „visu etatu“, tai laiko užtenka. Tada gyvenu kaip visi, tik į biurą nevaikštau. Apsitvarkau, sėdu prie kompiuterio, perskaitau ir paredaguoju tai, ką buvau išvertęs vakar, ir verčiu toliau. Tiesa, esu „pelėda“ ir produktyviausias būnu vakare, todėl darbuojuosi iki vėlumos, o keliuosi apie vidurdienį. Turizmo sezono metu keliuosi apie šešt ir visą dieną praleidžiu ekskursijose ir kelyje. Jei vakare atsirandu viešbutyje nelabai vėlai ir esu visiškai pasiruošęs rytojaus programai, o miegoti dar ankstoka, išsitraukiu kompiuterį ir spėju dar porą valandų pasidarbuoti. Be to, laiko atsiranda, tarkime, ilgai plaukiant keltu, laukiant oro uoste ar tolimųjų skrydžių metu. Tam, aišku, reikia gebėjimo atsiriboti nuo supančios aplinkos, bet man tai nėra problema.
Kaip apibūdintumėte švedų kultūrą ir gyvenimo būdą? Kiek jos yra Jūsų kasdienybėje?
Sudėtinga apibūdinti keliais sakiniais. Praeityje Švedija dominavo regione, paskui patyrė nuopuolių. Dar prieš porą amžių neturtingas agrarinis kraštas vėliau tapo klestinčios pramonės ir pasaulinio garso išradėjų šalimi. Švedija nuo viduramžių iki šiol yra monarchija, bet XX amžiuje dažniausiai buvo valdoma kairiųjų politinių jėgų. Čia vis dar egzistuoja kilmingųjų luomas, tačiau žmonės jau pusę amžiaus kreipiasi vieni į kitus vienaskaita, nors anksčiau buvo įprasta mandagumo forma. Ne taip seniai itin konservatyvi visuomenė tapo viena liberaliausių Europoje. Visa tai ir kiti niuansai atsispindi švediškoje kultūroje, tradicijose ir gyvensenoje. Norint apibūdinti išsamiai reikėtų kalbėti labai ilgai, o trumpai – kasdieniniame gyvenime skirtumas tarp mūsų ne toks jau didelis ir, drįsčiau teigti, vis mažėja. Švediškos realijos, tarkime, lyčių lygybė, socialinės sistemos ypatumai ar atostogų praleidimo įpročiai prieš dvidešimt ar trisdešimt metų mums atrodė egzotika, o dabar yra įprasti dalykai. Mano gyvenime švediškos įtakos ne tiek daug. Kasdienybėje elgiuosi kaip man atrodo teisinga ir reikalinga, o ne taip, kaip galbūt daroma Švedijoje. Tiesa, būna, kad tai sutampa, tikriausiai ne taip ir retai.
Jau susidarė ilgas Jūsų verstų knygų sąrašas – ar pamenate, kurią versti buvo sudėtingiausia? O kurią laikytote širdžiai mieliausia?
Pačios sudėtingiausios nurodyti negaliu, tačiau sunkių tikrai būta. Beveik visada sunku versti knygas apie specifines sritis, tarkime, kulinariją, žvejybą, medžių genėjimą, smegenų veiklą ir pan. Pasitaiko sudėtingų terminų ir apskritai anksčiau negirdėtų dalykų, todėl tenka konsultuotis su tų sričių specialistais. Taip pat nelengva versti dokumentinę literatūrą, kurioje daug meno kūrinių pavadinimų, mažiau žinomų istorinių įvykių, karinių laipsnių, citatų ar filosofinių minčių. Pavadinimai ir terminai turi būti tikslūs, o tai užima laiko. Jei ne internetas, būtų prapultis. Užtat žinau, ką versdamas mėgavausi labiausiai – tai Ulfo Starko „Meilės kontrolinį“. Ulfas Starkas nuostabus. Jis priverčia skaitytoją šypsotis ir kartu švelniai paliečia jautrias stygas. Versdamas „Meilės kontrolinį“ jaučiau didžiulį pasitenkinimą.
Už meniškiausią vertimą vaikams buvote nuominuotas E. Stravinskienės premijai. Kaip manote, ar kalbinę klausą galima išsiugdyti, ar tai labiau įgimta?
Tiesą sakant, labai daug apie tai negalvojau. Bent šiek tiek išsiugdyti tikriausiai įmanoma, tačiau prigimtis turbūt svarbiau, o kai įgimta, tada ir tobulinti lengviau.
Ar skiriasi grožinės literatūros vertimas vaikams ir suaugusiesiems? Jeigu taip – kuo?
Skiriasi. Knygas vaikams versti lengviau. Be abejo, reikia pajusti nuotaiką, stilių ir kitas subtilybes, bet kalba ir sakinių konstrukcija paprastesnė, nėra anksčiau minėtų varginančių dalykų, todėl techniniu požiūriu versti literatūrą vaikams paprasčiau.
Koks Jūsų santykis su vaikiška literatūra apskritai – ar sekate, skaitote?
Specialiai neseku, paskaitinėju labiau atsitiktinai. Antra vertus, tikriausiai kasmet išverčiu vieną kitą knygelę vaikams, todėl labai atitrūkęs irgi nesu.
Esate išvertęs detektyvų ir trilerių, koks Jūsų santykis su šiuo žanru, ar pats skaitote laisvalaikiu? Ar turite mėgstamiausių autorių? Ir kaip manote, kodėl skandinavai tokie geri šio žanro rašytojai?
Detektyvą ar trilerį paskaitinėju tik retsykiais, todėl mėgstamo autoriaus neturiu. Versti gerą detektyvą tikrai nenuobodu – įsijautus atrodo, kad pats slepi lavoną, vis pasitaiko rankas krauju susitepti. Savotiškai įdomi patirtis. Anksčiau juokaudavau, kad skandinavai yra geri šio žanro rašytojai, nes Šiaurės šalyse mažas nusikalstamumas, todėl jiems tikriausiai to trūksta. Pastaruoju metu kriminogeninė padėtis ten prastėja, o detektyvus rašo kaip rašę, vadinasi, prielaida buvo neteisinga. Jei rimčiau, manau, kad tai susiję su giliomis skaitymo ir rašymo tradicijomis. Skandinavai nuo XIX amžiaus turi pasaulinio garso klasikų, dramaturgų, daug Nobelio literatūros premijos laureatų, XX amžiuje suklestėjo skandinavų vaikų literatūra. Kodėl detektyvai turėtų būti išimtis?
Kokias švedų rašytojų knygas rekomenduotumėte lietuvių skaitytojams?
Jaunesniems skaitytojams galėčiau parekomenduoti jau minėtą Ulfo Starko „Meilės kontrolinį“, taip pat Kristinos Ohlsson vaikiškų trilerių seriją bei nuostabiai iliustruotas Martino Widmarko ir Emilijos Dziubak knygeles „Ilga kelionė“ ir „Atgijęs namas“. Suaugusiesiems patiks rūsčią XVIII amžiaus pabaigos realybę vaizduojantis ir šiurpias istorijas pasakojantis Niklas Natt och Dag kūrinys „1793“, o pernelyg paskendusiems išmaniuosiuose telefonuose tikriausiai nepamaišytų paskaityti Anderso Hanseno knygą „Naršymo metas“.
Kalbino Jurga Tumasonytė
