Studijavote lietuvių filologiją ir nyderlandų kalbą – kaip anuomet įsivaizdavote savo tolesnį gyvenimą? Norėjote tapti vertėja, mokslininke? O gal svajojote persikraustyti į Nyderlandus?
Visą vaikystę norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja – kaip mama. Paskui šis pasirinkimas nuėjo į antrą planą palikdamas neaiškų suvokimą, kad noriu veikti „kažką su literatūra“. Tais metais, kai baigiau Utenos A. Šapokos gimnaziją, Vilniaus universitetas kaip tik pirmą kartą siūlė lietuvių filologijos ir užsienio (nyderlandų) kalbos studijų programą, ją ir pasirinkau. Iki šiol esu dėkinga dėstytojams Jolitai Urnikytei ir Arvydui Tamošaičiui, Vilniaus universitete rengusiems mus, pirmąją – ir, deja, iki šiol vienintelę – nyderlandistų grupę.
Džiaugiuosi, kad profesinis gyvenimas susiklostė būtent taip – darau tai, ką ir norėjau. Nyderlandai man artima, sava šalis, bet niekada nesvarsčiau ten likti. Man patinka Lietuvoje.
Kada pirmą kartą apsilankėte Olandijoje? Ar prisimenate įspūdį?
Komiškas tas apsilankymas... Žemuosius kraštus, ne Olandiją, o Flandriją, pietiniu nyderlandų kalbos variantu kalbančią Belgijos dalį, pirmą kartą aplankiau studijuodama – su bendrakurse važiavom į Gento vasaros kalbos kursus. Vykome autobusu – buvo gal 2001 ar 2002 m., pinigų nedaug, kur ten jau mums lėktuvas; kelionė truko 32 val. – autobusas sukiojosi po Lietuvą ir Lenkiją rinkdamas emigrantus, daugiausia juodadarbius, susiruošusius į Vakarų Europos rojų. Po ilgos ir varginančios kelionės 2 val. nakties išlipome Briuselyje, stoties rajone, ir patekome tiesiai į Raudonųjų žibintų kvartalą su naktinėmis plaštakėmis ir jų klientūra. Dar ir lijo. Įspūdį prisiminsiu visą gyvenimą! Žemieji kraštai pasitiko mus vienu iš daugybės savo laisvės veidų.
Kiek ir kokios nyderlandų kultūros yra Jūsų kasdienybėje?
Jos nemažai – prasidėjus karantinui man netikėtai atsivėrė visas pasaulis, t. y. gavau pasiūlymą dėstyti nyderlandų kalbą nuotoliniu būdu žmonėms, norintiems atvykti į Nyderlandus gyventi, dirbti ar mokytis. Tad porą vakarų per savaitę leidžiu su įvairiausių šalių studentais. Labai praturtinanti patirtis – tuos pačius Nyderlandus visą laiką išvystu iš kitos perspektyvos: vienaip viskas atrodo nepaliečiui, kitaip – iš Afrikos atvykusiam studentui. Be to, visą laiką olandiškai skaitau, stengiuosi perskaityti ne tik kolegų vertimus, bet ir naujausias, vertingiausias nyderlandų kalba pasirodžiusias knygas.
Be to, kad verčiate ir dėstote nyderlandų kalbą, esate ir humanitarinių mokslų daktarė, naujosios literatūros specialistė. Kuo Jus žavi būtent XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių literatūra? Galbūt per studijų metus atkapstėte neįprastų atradimų, kuriais galėtumėte pasidalinti ir su šio interviu skaitytojais?
Mano pagrindinis darbas, kuriam šiuo metu skiriu daugiausia laiko, yra XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūra. Dar studijuodama Vilniaus universitete naiviai galvojau, kad čia nebėra ko tirti – juk ši literatūra su Žemaite, Maironiu, Krėve, Vaižgantu ir kitais kūrėjais sudaro lietuvių literatūros klasiką, yra dėstoma mokyklose, laikotarpis turėtų būti iščiupinėtas ir t. t. Bet nieko panašaus! Tarpukario epochą tik dabar pradedame pažinti visapusiškai, t. y. įsivaizduoti rupią, įvairiapusę tos epochos kasdienybę. Atėjo laikas ir tiems tyrimams, kurie pristatytų dėl įvairių priežasčių į pirmą planą nepatekusių kūrėjų gyvenimą. Pavyzdžiui, vis daugiau išleidžiama tarpukario moterų kūrėjų egodokumentikos, literatūrinis gyvenimas imamas tirti vis įvairesniais aspektais. Pastaruoju metu domėjausi Lietuvos tarpukario radijo – bene moderniausios to meto medijos – transliuojama literatūrine programa, norėčiau detaliau pasižvalgyti, koks lietuviškas radijo teatras skambėjo tarpukariu.
Jeigu skaitant verstinę knygą į akis pradeda lįsti teksto brokas – iškart metate ją šalin ar skaitote iki pabaigos?
Priklauso nuo knygos – nors visais atvejais man norisi imti pieštuką ir redaguoti! Žinot, juk neturėdamas originalo negali būti šimtu procentų teisus, bet vietos, kur kas nors kliūva, lenda į akis. Man jos kaip raudonos dėmės baltos ir juodos spalvų knygos audinyje. Jei kalba medinė, jei jauti originalo sakinio struktūrą, jei pasakymai tokie neaiškūs, kad sakinį tenka skaityti kelis kartus – vadinasi, vertėjas ir (ar) redaktorius nepasistengė. Mano supratimu, didžiausia šių laikų knygų leidybos bėda yra skubėjimas – esu skaičiusi gerų knygų, kurioms pritrūko laiko. O kur skubame, turbūt niekas negali pasakyti.
Esate sakiusi: „Vertėjo darbas dvigubas: esi nematomas, bet tuo pačiu metu slepiesi kiekviename teksto žodyje.“ O kur tuomet slepiasi kalbos redaktorius? Kaip manote, ar geras redaktorius gali išgelbėti prastą vertimą (ir atvirkščiai)?
O, geras redaktorius atstoja du pusėtinus vertėjus! Redaktorius gali reikšmingai pagerinti tekstą. (Nors yra ir tokia riba, kai tekstas tiesiog neredaguotinas.) Redaktoriai yra labai svarbi ir dabar labai nevertinama profesija. Iš gero redaktoriaus vertėjas visą laiką mokosi gimtosios kalbos. Ką mes darysime, kai jų ims trūkti? Jiems mokama per mažai, dar išlikusi kai kurių leidyklų praktika jų apskritai nenurodyti... Džiaugiuosi, kad Lietuvos leidėjų asociacija, leidykla „Vaga“ drauge su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga atgaivino kurį laiką neteiktą „Auksinės lupos“ premiją, skirtą patyrusiam ir pradedančiajam redaktoriui – gal taip atkreips dėmesį į šį nematomą, bet būtiną darbininką.
Kokią reikšmę Jums turi kelionės? Ar tam, kad gerai perprastum verčiamą kūrinį, svarbu apsilankyti ir autoriaus gyventoje aplinkoje?
Versdama stengiuosi pažinti savo autoriaus pasaulį. Esu smalsus žmogus – man įdomu sužinoti naujų dalykų, o kiekviena knyga yra ir galimybė patekti į kūrėjo pasaulį. Šios kelionės dažniausiai virtualios: versdama stengiuosi susipažinti su rašytojo biografija, bent interviu perskaityti, kad pajusčiau jo mąstymą, būtinai darantį įtaką ir kalbai – juk čia mano darbo medžiaga.
Prieš 5 metus nuvilnijo galinga #MeToo banga – vienus asmenis paskandino, kiti išplaukė beveik sausi. Ar pavyksta tebevertinti kūrinį nepaisant autoriaus nuodėmių?
Toks atvejis man pasitaikė vieną kartą – su Mariumi Ivaškevičiumi išvertėme sudėtingą, avangardinę garsaus, prieštaringai vertinamo belgų menininko Jano Fabres pjesę „Nakties rašytojas“. Monospektaklis buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (režisavo dramaturgė Miet Martens, vaidino Martynas Nedzinskas). Teko laimė pamatyti šio spektaklio eskizą Vilniaus universitete 2020 m. rudenį. Oficiali premjera neįvyko – 2021 m. Nacionalinis dramos teatras pranešė atšaukiantis premjerą pasirodžius informacijai, jog J. Fabre savo trupės narių buvo viešai apkaltintas psichologiniu smurtu ir seksualiniu priekabiavimu.
Apmaudu dėl aktoriaus – M. Nedzinskas pavertė sudėtingą, intertekstualų, teatro meno esmę analizuojantį dramos tekstą vizualiu monospektakliu (atsimenu, sėdėdama prie vertimo vis galvojau, kaip tai apskritai galima suvaidinti?..) Įdėjo daug darbo ir... negalėjo jo pristatyti. Esu tikra, kad Nacionalinis dramos teatras pasielgė teisingai. Kūrėjas yra ir asmuo, atsakantis už savo veiksmus. Tačiau nepamirškime – įvertintas asmuo, o ne pjesė „Nakties rašytojas“. Man nepakito nei teksto kokybė, nei jo turinys.
Kuo skiriasi (jeigu skiriasi) vaikiškos literatūros dramaturgijos ir romanų vertimas?
Visos literatūros rūšys pasižymi sava specifika. Kiekvieną kartą stengiuosi sąžiningai perteikti originalo tekstą su visomis jo ypatybėmis. Žinoma, svarbu atsižvelgti į skaitytoją: vos pradėjusi versti, viską – intertekstines nuorodas, kitų kalbų intarpus – norėjau pateikti išnašose. Žodžiu, perdėtas uolumas. Dabar jau labiau pasitikiu skaitytoju, pavyzdžiui, jaunimo literatūros skaitytojui niekada nesumanyčiau išversti intarpo anglų kalba.
Ar Jums svarbus knygos, kurią išvertėte, viršelis? Ar apskritai rinkdamasi knygas atkreipiate dėmesį į juos?
Viskas, kas susiję su paties versta knyga, žinoma, yra svarbu. Taip pat ir viršelis, nors paprastai čia esu tiesiog stebėtoja – knygos dizaino sritis jau nepriklauso mano kompetencijoms. Rinkdamasi knygą kliaujuosi autoritetingų skaitytojų rekomendacijomis – mane juk supa knygiai. Beje, verstinės knygos likimą lietuvių rinkoje lemia ne tiek patrauklus viršelis, kiek jos įvesdinimas į mūsų kultūrą, pristatymas skaitytojui, papasakojimas apie autorių, tą kontekstą, iš kurio kūrinys ateina. Turime rimtų, patikimų nyderlandų literatūros vertėjų – jie tilptų ant vienos rankos pirštų, bet jų gana. Tačiau vis dar trūksta suinteresuotų, profesionalių skaitytojų, galinčių atlikti tarpininko, įvesdintojo į mūsų kultūrą, vaidmenį.
Ką šiuo metu verčiate ir kaip atrodo Jūsų šiokiadieniai?
Dabar verčiu emociškai sudėtingą, bet ir praturtinančią knygą – tai Nyderlandų žydės Renatos Laqueur dienoraštis, rašytas koncentracijos stovykloje Vokietijoje, Bergen-Belzene. Stovykla buvo laikoma lengvatine, skirta internuoti karo belaisvių mainams skirtus belaisvius. Čia patekdavo privilegijuoti žydai (turėję pažinčių, nuopelnų visuomenei, pinigų – arba visko iškart). Knyga įdomi ne tik dėl Renatos dienoraščio, bet ir dėl puikaus S. Goldschmidt parengimo. Įžangoje ir pabaigos žodyje atskleidžiama, ką reiškia gyventi po koncentracijos stovyklos ir svarstoma, ar įmanoma savo egzistencijai suteikti prasmę po Holokausto.
O dėl šiokiadienių... Pasitelksiu čia vieno savo versto romano personažo žodžius: „Mąstymas yra disciplina, ji reikalauja laiko, šias šventas akimirkas, panašiai kaip vienuolyno naktines, rytmetines ir vakarines pamaldas, reikia sąmoningai suplanuoti ir apsaugoti nuo skvarbios banalybės galios“ (C. Palmen, „Tavo istorija, mano istorija“, p. 47). Panašiai ir darbas su tekstu, ar jį preparuoji kaip mokslininkas, ar vertini vertėjo akimis, reikalauja tylos ir susikaupimo. Geriausios mano darbo valandos ir yra ilgas pusdienis, pirmoji dienos pusė, kai visi šeimos nariai išeina kas sau – ar į darbą, ar į mokyklą, ar į darželį – palikdami mane prie knygų ir kompiuterio.
Ką rekomenduotumėte perskaityti skaitytojui, norinčiam susipažinti su nyderlandų literatūra?
Labai džiaugiuosi kiekviena išversta į lietuvių kalbą olandiška ar flamandiška knyga. Nuoširdžiai seku, kaip joms sekasi, ar yra populiarios. Po 1990 m. iš nyderlandų kalbos verstų knygų skaičius jau seniai perkopė 50-uką, beveik visoms skaitytojų grupėms yra ko pasiūlyti. Vaikai turėtų atsiversti Antano Gailiaus puikiai išverstas Annie M. G. Schmidt knygas: „Otutė“, „Viplala“, „Viplala sugrįžta“ „Minusė“ (visos leistos „Nieko rimto“). Žinau, kad daugybė jaunųjų skaitytojų mėgsta A. Gailiaus verstą Paulo van Loono seriją „Siaubų autobusas“ (leidykla „Nieko rimto“). Žaviuosi, kaip kryptingai šis vertėjas darbuojasi pristatydamas pasaulinio garso kultūrologo ir istoriko Johano Huizingos darbus (išvertė ne tik jau senokai išleistą „Viduramžių rudenį“ ar „Erazmą“, bet ir dabar leidyklos „Gelmės“ leidžiamą jo veikalų seriją: „Homo ludens“, „Rytdienos šešėliuose“, „Sužalotas pasaulis“). Norite ko nors lengviau? Skaitykite Novos Lee Maier trilerį „Gimdyvės padėjėja“ (vertė Aušra Gudavičiūtė, BALTO leidybos namai). O gal pageidaujate šiuolaikinės literatūros tendencijų? Tada atsiverskite puikų senosios Europos – pasaulio kurorto – saulėlydį aprašantį Iljos Leonardo Pfeijfferio, puikaus stilisto, sumaniai žaidžiančio skirtingais kalbos registrais, romaną „Grand Hotel Europa“ (vertė Jolita Urnikytė, „Alma littera“) arba kurį nors Hermano Kocho romaną („Vakarienė“, „Vasarnamis su baseinu“ ar „Griovys“; visus tris vertė Aušra Gudavičiūtė, išleido „Baltos lankos“). Lietuvos verstinių knygų rinka paprastai seka tarptautinius apdovanojimus. Džiaugiuosi, kad turime ir 2021 m. „Booker“ apdovanojimą laimėjusio (-ios) autoriaus (-ės) Marieke Lucas Rijneveld romaną, tad jei jaučiatės pakankamai stiprūs atremti didelę dozę slogučio – susiraskite „Vakaro nejauka“ (vertė Aušra Gudavičiūtė, „Baltos lankos“). Deja, be kelių fragmentiškų vertimų, neturiu ko pasiūlyti poezijos skaitytojui. Vis dar trūksta ir nyderlandų literatūros klasikos. Dar platūs dirvonai nearti – pabaikim lietuviškai, žemdirbiškai...
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
