Esate mokslininkė, daugelio straipsnio apie teatrą autorė. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su nyderlandų kalba ir literatūra?
Ačiū už komplimentą, bet dabar nelaikau savęs jokia mokslininke. Po ketverių doktorantūros metų, per kuriuos, deja, nespėjau baigti rengti disertacijos, jaučiuosi nutolusi nuo mokslinio diskurso, vis dar neatradusi savo rakto į mokslinės minties pasaulį, nors visiškai durų į tą pasaulį ir neužvėriau. Mano skelbiami atsiliepimai apie spektaklius ar interviu su teatro kūrėjais šiuo metu – visiškai publicistiniai, bet teikiantys man labai daug džiaugsmo. O su nyderlandų kalba susipažinau dar vidurinėje mokykloje, 1993 m. vasarą, kai ruošdamasi praleisti vienerius mokslo metus Belgijoje pagal tarptautinę mainų programą AFS iš jos koordinatorių gavau „Berlitz“ olandų kalbos mokomąjį rinkinį: prancūziškų ir olandiškų pasikalbėjimų knygelę ir garso kasetę. Tada su drauge, dabar puikia vertėja, Briuselyje gyvenančia Laura Blaževičiūte ir jos mama, vokiečių kalbos mokytoja Agne Blaževičiene jų šeimos sodyboje netoli Molėtų mokėmės visokius „alstublieft“ ir „neemt u mij niet kwalijk“ – žodelius, kuriuos atsidūrusi Flandrijoje mėginau pritaikyti realybėje... Įdomu, kad tuomet, būdama septyniolikos, dar nė nesvarsčiau tapti vertėja, o mano draugė Laura turbūt irgi nė neįtarė, kad po daugelio metų gyvenant Briuselyje taip pat teks išmokti olandų kalbos...
Kokie išbandymai lydėjo mokantis nyderlandų kalbos ir kaip greit ją išmokote?
Olandų kalbos pramokau, galima sakyti, per tris mėnesius, kai 17-metė gyvendama nuostabių flamandų Van Keirsbilckų šeimoje mažame Meulebekės miestelyje, Vakarų Flandrijoje, turėjau idealias sąlygas. Pamenu, šeima, kurioje, be manęs, atvykėlės, augo dar penki vaikai, klijuodavo ant baldų ir įvairių daiktų namuose lipdukus su olandiškais tų daiktų pavadinimais, ir jau po mėnesio nuo tarpinės – prancūzų – kalbos perėjo vien tik prie olandų (flamandų). Be to, lankiau tenykštę vidurinę mokyklą ir vakarinius olandų kalbos kursus pas puikią mokytoją Myriam Lefever. Mano „įtėviai“ Greta ir Ignace’as, „įseserės“ Katrien, Marieke ir Anneke bei „įbroliai“ Janas ir Bartas praleisdavo su manimi daug laiko, o kai ko nors nesuprasdavau, kantriai paaiškindavo nežinomų žodžių reikšmes, tad mokytis buvo malonu ir lengva. Be to, nyderlandų kalbos pietinio varianto – flamandiškosios atmainos – tarimas yra minkštesnis, aiškesnis lietuviškai ausiai ir labiau įkandamas lietuviškam liežuviui nei šiaurietiškoji nyderlandų kalba, be abejo, taip pat turinti daug skirtingų tarmių. Galima sakyti, išmokau netgi ne flamandiškąją atmainą, o vakarų flamandų dialektą, ir vėliau, apsilankius bet kurioje kitoje Flandrijos dalyje ar Nyderlanduose, mane iškart „identifikuodavo“ klausdami: ar jūs kartais ne iš (Vakarų) Flandrijos?
Išbandymai prasidėjo vėliau, kai jau profesiniais tikslais gilindamasi į kalbą ėmiau pažindintis su šiaurinėje kalbos teritorijoje – Nyderlanduose – vartojama kalba, jos tarimas man iki šiol yra sunkus, o kai kurie dialektai netgi ne visada suprantami, jeigu kalbama greitai. Tačiau įdomu, kad dabar su retomis išimtimis dažniausiai tenka versti ne flamandų, o būtent olandų kūrinius. Ir dabar jau nuvykus į Flandriją kartais iškyla linksmų kalbos riktų, kai pavartoju kokį grynai „olandišką“ žodį ar posakį vietoje flamandiško. Tačiau kalbos mokymasis yra begalinis procesas, ir šiuo metu negyvendama toje kalbinėje aplinkoje su kiekvienu nauju vertimu ar su kiekvienu nuvykimu į Nyderlandus ar Flandriją turiu kaskart atnaujinti turimus įgūdžius ir įgyti naujų.
O kaip mokėtės versti? Ar iki pirmosios knygos vertimo lydėjo ilgesnė praktika verčiant trumpesnius tekstus?
Vertimo užduočių gaudavau jau nyderlandų kalbos pasirenkamuosiuose kursuose Vilniaus universitete, kur studijavau lituanistiką. Dėstytoja ir puiki vertėja iš nyderlandų kalbos Jolita Urnikytė ir supažindino su Arnonu Grunbergu, kurio romanas „Fantomo skausmas“ tapo pirmuoju mano išverstu romanu – esu dėkinga tuometiniam „Vagos“ direktoriui Gintarui Binkauskui, kuris patikėjo entuziastingu mano siūlymu ir ryžosi šį romaną išleisti, nors Lietuvoje jis netapo nei populiarus, nei tikriausiai pelningas. Bet dar anksčiau, pagal „Erasmus“ programą studijuodama Antverpeno universitete, išverčiau pirmąjį grožinį kūrinį – Nobelio literatūros premijai nominuoto garsaus flamandų kūrėjo Hugo Clauso apsakymą „Susitikimas“, kurį publikavo Aldona Žemaitytė kultūros savaitraštyje „Dienovidis“, o dailininkė Jūratė Juozėnienė parinko nuostabią iliustraciją. Man tai buvo didelis įvykis, nes studijuodama Antverpene lankiau literatūros vertimo kursą ir jau buvau spėjusi susižavėti šia sritimi. Tada šį pirmąjį vertimą, kuris buvo minėto kurso atsiskaitymo darbas, palankiai įvertino VU nyderlandų kalbos dėstytojas Arvydas Tamošaitis.
Kadangi daugelį metų grožinės literatūros vertimas buvo tik papildoma mano veikla greta kitų darbų, įvairiais laikotarpiais versdavau ir smulkesnius tekstus, kuriuos siūlydavau kultūros spaudai. Galiu prisipažinti, versti apsakymus man daug maloniau nei romanus – trumpesnį tekstą galima labiau nušlifuoti, nugludinti, be to, neapninka rutina, kuri neišvengiamai aplanko verčiant kelių šimtų puslapių romaną.
Ar sekate šiuolaikinę nyderlandų literatūrą? Kokie Jūsų mėgstamiausi šia kalba rašantys autoriai?
Deja, ne tiek ir daug skaitau naujų knygų, ypač šiuolaikinių autorių, išskyrus, žinoma, tuos, kuriuos imuosi versti... Esu labiau susipažinusi su XX a. antrosios pusės nyderlandų literatūra, kurią studijavau Antverpene ir kuri mane žavėjo tiek eksperimentiniais literatūros sąjūdžiais, literatūros ir teatro, kino jungtimis (Hugo Clausas), tiek idėjine, filosofine kryptimi (Harry Mulischas), tiek sensualistinės, tradicines „padorumo“ ribas peržengiančios literatūros proveržiu (Janas Wolkersas), tiek stipria realistinio rašymo tradicija (Louisas Paulas Boonas). Iš šių didžiųjų Nyderlandų ir Flandrijos autorių man turbūt įdomiausias yra H. Clausas, kurio rašymas jungia aukštuosius ir žemuosius stilius, yra ir nuosaikus, ir provokuojantis, be to, kuria nepaprastai stiprų – ir meilės, ir neapykantos – santykį su gimtąja Flandrija. Vienas garsiausių jo romanų, kurį labai norėčiau išversti, bet kurio kol kas neįsiūlau jokiai leidyklai, nes turbūt gąsdina ir apimtis (daugiau nei 600 puslapių), ir kontroversiška tematika – flamandų kolaboravimas su naciais prieškariu ir karo metais – tai „Verdriet van België“ („Belgijos sielvartas“), flamandų kalba pasirodęs 1983 metais.
Labai mėgstu XIV–XVII a. Nyderlandų farsus, jų liaudišką ir gyvą kalbą, komiškas situacijas, išraiškingus charakterius, besisiejančius su ankstyvąja Nyderlandų tapyba – tarkim, Hieronymo Boscho ar Pieterio Bruegelio paveikslais ir juose esančiomis pačiomis įvairiausiomis žmogiškumo apraiškomis.
Iš XXI a. autorių man turbūt iki šiol imponuoja Arnonas Grunbergas ir ironiška jo rašymo maniera, ypač debiutinis romanas „Blauwe maandagen“ („Mėlynieji pirmadieniai“), ir šiuolaikinė Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamojo žodžio kvailybei“ versija – „De mensheid zij geprezen“ – „Tebūnie pašlovintas žmoniškumas“).
Kuri iš verstų knygų mieliausia širdžiai?
Dabar mieliausias šiuo metu verčiamas XVII a. autoriaus Gerbrando Adriaenszoono Bredero farsas „Apie karvę“ (1612 m.), eiliuotai parašytas Amsterdamo šnekta, kupinas to meto realijų, šmaikščių ir vaizdingų posakių, liaudiško humoro. Kitas labai brangus man kūrinys – 2021 m. lietuviškai išleisti Amsterdamo intelektualės ir literatės, žydaitės Etty Hillesum laiškai iš Vesterborko lagerio „Mąstanti barako širdis“ (leidykla „Abigailė“). Šie laiškai parašyti neįtikimai sunkiomis sąlygomis, nuolat bijant dėl savo bei artimųjų ir sielojantis dėl tūkstančių to paties likimo žmonių, bet sklidini taurios šviesos ir ryžto eiti per likusį gyvenimą atvira širdimi.
Ar sekate atsiliepimus ir recenzijas apie savo verstas knygas? Ar priimate asmeniškai, jeigu kam nors nepatinka autoriaus kūrinys (kalbame, suprantama, ne apie patį vertimą, bet apie autoriaus kūrybą)?
Taip, seku ir domiuosi, bet nuomonių apie kūrinius asmeniškai nepriimu. Žinoma, labai džiaugiuosi, jeigu išverstas kūrinys patenka į renkamų geriausių verstinių knygų sąrašus – jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi.
Kaip pati skaitote verstines knygas – ar priekabiai vertinate kolegų darbą, o gal kaip tik stengiatės įsijausti į istoriją ir nekreipti dėmesio į prastai išverstas vietas? O gal lietuviškai apskritai skaitote labai nedaug, nes gerokai daugiau laiko atima skaitymas užsienio kalbomis?
Prastas vertimas tikrai gali sugadinti gerą knygą, tačiau nemokėdamas originalo kalbos nelabai suprasi, kur vertėjas pagražino, o kur pagadino. Prasta kūrinio kalbos kokybė, žinoma, signalizuoja apie vertėjo nekompetenciją arba patirties stoką, tačiau paprastai, jeigu knygą redaguoja geras redaktorius, tokių bėdų išvengiama. Labai džiaugiuosi puikiais vaikų literatūros vertimais, nes manau, kad būtent vaikystėje formuojasi gimtosios kalbos pojūtis ir kraunami filologiniai turtai – išskirčiau Kęstučio Urbos (Gintaro Alksnėno) vertimus, taip pat labai atmintin įstrigusius lietuviškus L. M. Montgomery „Anės iš Žaliastogių“ (vertė Vilija Vitkūnienė), Roaldo Dahlio DGM (vertė Danguolė Žalytė), J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijos (vertė Zita Marienė) ir kitus klasikinius vaikų literatūros tekstus.
Ar turite mėgstamiausių vertėjų, į kuriuos stengiatės lygiuotis?
Neprilygstami etalonai – pasaulio literatūros aukso fondo vertėjai, tokie kaip F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ vertėjas Dominykas Urbas ar M. de Cervanteso y Saavedros „Išmoningojo bajoro Don Kichoto iš La Mančos“ vertėjas Valdas Petrauskas. Nepaprastai didelį įspūdį daro vertėjos iš suomių, estų kalbų Danutės Sirijos Giraitės darbai. Vertinu ir su malonumu skaitau kolegų Audriaus Musteikio, Eglės Išganaitytės, Lauros Laurušaitės darbus, teatre puikiai skamba Akvilės Melkūnaitės išverstos pjesės. Šiomis dienomis skaičiau ir gėrėjausi Tautvydos Marcinkevičiūtės atliktu W. Shakespeare’o pjesės „Kaip jums patinka“ vertimu. Gaila, nesuspėju sekti visų kolegų vertėjų iš nyderlandų kalbos darbų, bet visada nuoširdžiai galiu rekomenduoti bet kurį Antano Gailiaus, Jolitos Urnikytės, Birutės Avižinienės, Saulės Rygertaitės išverstą tekstą.
Kaip manote, kokia yra H. Kocho sėkmės paslaptis? Kurią iš jo knygų versti buvo smagiausia?
Manau, kad H. Kochas taikliai sužaidė atpažindamas dabartinę Nyderlandų, o kartu ir bendriau – Vakarų Europos – vidurinės klasės žmogaus ir visuomenės būklę, tipiškas šiuolaikinio žmogaus būvio šeimoje ir visuomenėje situacijas pasitelkdamas aštrią satyriko ir akylo santykių stebėtojo plunksną. Man turbūt sklandžiausiai ėjosi „Vasarnamis su baseinu“ ir pačiai ši knyga atrodo labiau vykusi net už garsiąją „Vakarienę“. Įdomus tas žmonių ir visuomenės stebėjimas per ciniškus gydytojo akinius, budelio ir aukos sukeitimas vietomis, dramos rezgimas tokioje išoriškai žvelgiant palaimingoje – atostogų vasarnamio – aplinkoje, ironiškas žvilgsnis į olandų atostogavimo stereotipus, tėvo ir dukrų santykių pjūvis, santuokinės neištikimybės genezė ir drauge ta H. Kocho firminė paranojiško, mizantropiško pasakotojo bei pagrindinio veikėjo perspektyva.
Ar galėtumėte versti knygą, kuri būti Jums ideologiškai nepriimtina?
Esu gavusi tokių pasiūlymų: pavyzdžiui, versti Mao Dzedongo raštus (o gal kažin ką apie juos? – neprisimenu) iš anglų kalbos arba redaguoti ezoterikos knygą apie kažin kokius vaiduoklius – atsisakiau.
Neseniai pasirodė Jūsų verstas M. L. Rijneveldo romanas „Vakaro nejauka“. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie šią knygą ir ją lydėjusius vertimo sunkumus?
„Vakaro nejauką“ galėtume pavadinti apverstu ar išvirkščiu asmenybės tapsmo romanu (vok. bildungsroman). Pagrindinės veikėjos gyvenimo įvykiai, užuot auginę ją ir brandinę, veikia priešingai: paauglė vis labiau gūžiasi, panyra į save, susikuria nepakeliamą pasaulį, kuris ją galiausiai nugramzdina. Kūrinyje kaip horizonto linija minimas kitas krantas, į kurį veikėja taip ir nepatenka, neperžengdama tos simbolinės ribos ir, antropologų terminais kalbant, nepatirdama iniciacijos. Kūrinys gražus poetiniu pasaulio vaizdavimu, įdėmiu gamtos ir pieno ūkio, kuriame vyksta veiksmas, stebėjimu, bet baisus nepaliaujamu gręžimusi į tamsą, kol pabaigoje ištinka anabiozės būklė: tamsa ir šaltis, tai yra dalykai, be kurių gyvybės augimas nebeįmanomas. Man šios knygos vertimas buvo sunkus ne tik iš profesinės pusės, tai yra stengiantis kuo tiksliau perteikti sudėtingą ir poetišką tekstą, bet ir emociškai – visa esybė priešinosi tam slogučiui ir vis tirštėjančioms sutemoms, verčiant prisireikdavo vis atsitraukti ir padaryti ilgesnes pertraukas nuo teksto. Prisipažinsiu, buvo tokių vietų, kai galvodavau, kad šitaip negalima, neleistina rašyti. Tiesą sakant, iš jau skaičiusiųjų knygą girdėjau nuomonių, kad tokios knygos artina pasaulio pabaigą... Man pasirodė tiksli šio vertimo redaktorės Rimos Bertašavičiūtės pastaba: parašyta talentingai, bet tamsos dozė truputį per didelė... Knygos autorius dar jaunas, tai jo debiutinis romanas, taip pat išėjo jau keli poezijos rinkiniai. Įdomu, kokių naujų jo prozos kūrinių sulauksime.
Kaip atrodo Jūsų vertimo procesas? Stengiatės išversti kuo greičiau, o tada grįžtate ir taisote, ar lėtai judate per tekstą ir taisote minimaliai?
Stengiuosi versti kuo tiksliau iš karto, nes vertimą dažnai lydi tam tikra specifinė kūrinio originalo sukelta nuotaika, kone transo būsena, kurios nulemtas pirmasis įspūdis būna stipriausias, ir žodžiai pasisiūlo tiksliausi. Žinoma, išverstą tekstą skaitau dar kartą ir dar daug ką taisau, bet dirbu išties lėtai, geras vertimas ir greitas vertimas man – nesuderinami dalykai.
Koks turėtų būti idealus redaktoriaus ir vertėjo santykis? Kokia Jūsų pačios patirtis šioje srityje?
Man patiko bendradarbiavimas su beveik visais ligšioliniais mano išverstų knygų redaktoriais. Ypač įsiminė puikios redaktorės Auksės Žiūkienės pastabos ir kruopštus, reiklus teksto skaitymas. Redaktorių, kaip ir vertėjų, tikriausiai būna visokių: vieni labiau mėgsta bendrauti susirašinėdami, kiti, spręsdami kokį teksto rebusą, neištvėrę paskambina, bet aš pati linkstu laikyti redaktorių verstinio teksto visateisiu bendrautoriu. Kadangi esu baigusi lituanistiką, pačiai yra tekę redaguoti, tad man puikiai pažįstamas redaktoriui tenkančios atsakomybės jausmas, būtinybė vis skaityti tekstą iš naujo, vargas dėl niekad nepasiekiamo tobulumo... Labai pikta, kad kai kurios leidyklos nenurodo knygos redaktoriaus. Man pačiai iki šiol yra mįslė, tikra misterija Andriaus Tapino kadaise atliktas „Žiedų valdovo“ vertimas, kurio kalba – pavydėtinai turtinga, vaizdinga ir sklandi. Neabejoju, vertimas buvo geras, tačiau kad toks jaunas vertėjas pateiktų tekstą, kurio nereikėtų redaguoti – neįtikima, manau, redaktoriaus (-ės) indėlis turėjo būti didžiulis. Tai kodėl jis (ji) nenurodytas knygos metrikoje?
Ką rekomenduotumėte perskaityti skaitytojui, norinčiam susipažinti su nyderlandų literatūra?
Iš nyderlandų kalba sukurtos literatūros rekomenduočiau Antano Gailiaus išverstą Johano Huizingos studiją „Viduramžių ruduo“ (1919), flamandų rašytojo Willemo Elsschotto apysaką „Kaas“ („Sūriai“, 1933, iš rusų kalbos išverstą Juditos Grigienės ir 1975 m. išleistą rinkinyje „Pinklės“) ir į lietuvių kalbą dar neišverstą Chriso van Abkoude’ės romaną „Kruimeltje“ („Trupinėlis“, 1923), į Hectoro Malot žinomą romaną „Be šeimos“ panašią istoriją, kurios veiksmas vyksta Roterdame ir pagal kurią 1999 m. Nyderlanduose pastatytas gražus filmas.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
