Kodėl šiame panteone deramos vietos neužėmė Šimaitė? Karo metais ji dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje, ten slėpė žydus. Tačiau universitete nėra nė ženklo, ką čia veikė Pasaulio Tautų Teisuolė.
Šimaitė buvo kankinta gestapo, kalėjo koncentracijos stovykloje. Ištvėrusi karo baisumus, toliau tęsė savo misiją: intensyviai susirašinėjo su gete kalintųjų giminėmis, pasakojo jiems šeimos narių, artimųjų likimus. Skursdama Paryžiuje, sugebėjo Sovietų okupuotoje Lietuvoje likusiems siųsti ne tik knygas, bet ir vaistus. Ši misija, o taip pat dienoraščio rašymas bei archyvinės medžiagos kaupimas ir kasdieniai buitiniai rūpesčiai lėmė, kad Šimaitė taip ir neparašė savo gyvenimo liudijimo – didvyrės autobiografijos. Vietoje šlovingų atsiminimų, ji rašė apie buities rūpesčius, aplankytus spektaklius, perskaitytas knygas ir kitų – išgelbėtųjų, išsigelbėjusių, žuvusiųjų – likimus.
Šukys santykis su tyrimo objektu itin asmeniškas: Šimaitę literatūrologė vadina artima drauge, kurios gyvenimo istorija leido pažinti tėvų šalies likimą („Šimaitė atsako į nuo pat paauglystės mane persekiojusius klausimus apie Holokaustą Lietuvoje. Kodėl buvo nužudyta tiek daug žmonių?“, p. 18). Be to, Šimaitės biografijos rašymas tampa galimybe suvokti pačią save, savosios – moters, motinos, mokslininkės – vietą ir vertę kultūroje. Šukys nuolat svarsto, kas lėmė, kad Šimaitė, o kartu su ja ir daugybė talentingų moterų liko vakarietiškosios kultūros užribiuose. Galbūt kaltas vadinamasis moteriškas kuklumas? O gal moterims priskiriamas buities puoselėtojų, kitiems besiaukojančių altruisčių vaidmuo, nepaliekantis laiko savojo gyvenimo pažinimui?
O gal „nematomos moters“ likimą Šimaitė sąmoningai ar situacijos verčiama (nuolatinė tardymų, kalinimo, mirties grėsmė) pasirinko pati? „Jos veidas nėra kovotojos ar revoliucionierės veidas – galbūt todėl jai sekėsi ten, kur reikėjo slėptis, maskuotis, būti drąsiai“, – svarsto Šukys (p. 16). „Pirmąkart Vilniuje atradusi Šimaitės rankraščius, ėmiau mąstyti apie tai, ką reiškia aprašyti gyvenimą moters, kuri (...) visą savo amžių nugyveno beveik nepastebėta. Gilindamasi į Šimaitės istoriją, ėmiau mąstyti apie pasiaukojimą, moteriškumą, apie tai, ko tikimasi iš moters ir kaip tie lūkesčiai gali pakeisti jos santykį su pačia savimi. Mąsčiau apie tai, kaip ir kodėl moterys viešai ir privačiai rašo savo gyvenimus“ (p. 18). Tokiu būdu istorinės asmenybės rekonstrukcija leidžia mąstyti apie šiandienos aktualijas.
Monografija išskirtinė ir todėl, kad Šukys neieško vienareikšmiškų atsakymų. Greičiau atvirkščiai: atmeta visažinio tyrėjo vaidmenį ir vietoje atsakymų kelia vis naujus – skaudžius ir atvirus – klausimus. Šukys svarsto, o ne deklaruoja. Manau, toks požiūris į biografijos rašymą be galo nuoširdus: skaitytojui paliekama teisė pačiam vertinti, spręsti, kitaip tariant – mąstyti.
Kitas itin svarbus aspektas: Šimaitės likimas atveria kitų, vienaip ar kitaip su ja susijusių žmonių likimų galeriją. „Žodynomanija“ sergančio vertėjo Vytauto Kaunecko pasijos, NKVD nužudyto poeto ir vertėjo Kazio Jakubėno gyvenimas ir mirtis, „pamišėlės“, o gal tik artimųjų nesuprastos, prie sovietinio gyvenimo pritapti nesugebėjusios Aldutės degradacija, santvarką šlovinusios, karjeros laiptais kopusios, tačiau netikėtai nusižudžiusios Taydos Devėnaitės drama...
Jautriai ir talentingai parašyta Šukys monografija leidžia ne tik naujai pažvelgti į biografijos žanrą, moters-didvyrės gyvenimo istorijos rašymo problematiką, bet ir į sovietmetį, jo banalaus blogio kupiną kasdienybę.
Virginija Cibarauskė
