Ar vis dar prisimenate į viršų užriestas Pepės Ilgakojinės kaseles ir dryžuotas kojines? Arba Guliverio fraką? Ir styrančias Trolių Mumių auseles? Aukštą Petsono kepurę ir pasišiaušusį Finduso kailį? Vaikai skaito vaizdais, štai kodėl talentingai nupiešti knygų herojai įsirausia atminties kampeliuose ir keliauja per metus. Teksto autorius ir iliustruotojas vaikų knygose yra vienodai svarbūs, o susitikę du talentingi kūrėjai istoriją popieriuje paverčia gyva.
Tradicinė skaitymo skatinimo akcija „Lietuva skaito“ šiais metais kviečia skaityti vaikams. Ir ne tik skaityti, bet ir rodyti jiems paveikslėlius bei pasakoti apie menininkus, kurie užrašytas istorijas ir pasakojimus perkelia į iliustracijas.
„Paveikslėlių knygose vaikams rašytojas ir iliustruotojas yra vienodai svarbūs. Jie tampa knygos bendraautoriais“, – sako knygų „Akmenėlis“, „Mano tėtis rašo knygą“, „Kas kaip miega“ iliustruotoja Inga Dagilė. „Kartais tekstas būna visiškai be nuotaikos, negyvas, bet talentingas iliustruotojas sugeba sukurti spalvingą, įdomią knygą“, – teigia knygų „Sibiro haiku“ , „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ viena iš kūrėjų Lina Itagaki. „Su sese, rašytoja Indre Pavilonyte, esame lygiaverčiai partneriai, „Marmiai“ neegzistuotų be vieno iš mūsų“, – neabejoja iliustruotojas Martynas Pavilonis.
Ir tikrai – ko vertas būtų tekstas be iliustracijų ir iliustracijos – be teksto? Štai kodėl, ypač paveikslėlių knygose, abiejų autorių pavardės ant viršelio dažnai užrašytos vienodo dydžio raidėmis. „Bet jei tekstas dominuoja, o piešiniai jį tik papildo, papuošia, jų galėtų ir nebūti, iliustruotojas nesupyks, jei jo pavardė bus užrašyta kamputyje, – šypsosi L. Itagaki ir pasakoja, kad piešėjas – ypač svarbus komiksuose. Prancūzijoje scenaristas (tas, kuris sugalvojo istoriją ir parašė tekstą) laikomas netgi antraeiliu, visus domina tik piešėjas, skaitytojai stoja į eiles gauti komiksų piešėjų autografus.
Knygų iliustruotojai labai vertina laisvę, kurią gauna iš rašytojų ir leidyklos. Toji laisvė, tikina I. Dagilė, atpalaiduoja ir suteikia daug džiaugsmo kūrybos procesui. L. Itagaki juokauja, kad kiekvieną knygą piešia kitaip, kažkokiu būdu dešinioji ranka nusprendžia, kaip reikės piešti. Pastaruoju metu į tas jos rankas vis papuola istorinės knygos, taigi, ji sako, atsiranda kitokia nelaisvė: „Turiu piešti iš nuotraukų, daug ką vaizduoti taip, kaip buvo iš tikrųjų. Negaliu visiškai kaip noriu prisifantazuoti. Ir kadangi tokių knygų buvo jau keletas viena po kitos, jaučiu, kad išsivystė kažkokia vidinė nelaisvė – gavusi piešti knygą, kurią galiu piešti kaip tik noriu, nejučiomis galvoju, kad reikia pažiūrėti internete, kaip atrodė vienas ar kitas objektas… Turiu sustabdyti save ir priminti – ne, šitą knygą gali piešti laisvai.“
Šiandien vaikų knygose tekstai pastebimai trumpėja. Vaikų rašytojai, rodos, prie naujų sąlygų jau prisitaikė. Ar į naujas tendencijas dairosi iliustruotojai? Martynui Paviloniui atrodo, kad madas ir tendencijas vaikų literatūroje diktuoja suaugusieji. „Vaikai yra atviri, pasaulį jie priima tokį, koks yra, be išankstinių nusistatymų. Visi iliustracijų stiliai ir technikos turi teisę egzistuoti. Mylintys ir sąmoningi tėvai turėtų vaikams suteikti galimybę atrasti kuo įvairesnę literatūrą ir nebandyti formuoti vaiko pasaulėžiūros pagal savąją.“
Iliustruotojui visiškai pritaria ir L. Itagaki. Ji vis dažniau girdi kalbų, kad gražių iliustracijų, piešinių labiau reikia suaugusiesiems, o ne vaikams. „Pradžioje visi vaikai skaito paveiksliukus, vėliau, po truputį, pereina prie teksto, taigi piešinių vis mažėja, kol lieka tik raidės. Tačiau tai nereiškia, kad dideliems vaikams (suaugusiesiems) nereikia vaizdų. Aš pati labai mėgstu gražiai nupieštas knygas ir perku net nesuprantama man kalba parašytas, vien dėl vaizdo.“
Dagilė įsitikinusi, kad geras knygos maketas gali lengvai paslėpti ilgą tekstą. Tereikia išrinkti tinkamą istorijai knygos formatą, apgalvotai sudėlioti iliustracijas, parinkti tinkamo dydžio šriftus, tarpus tarp eilučių, sukurti žaidimą tarp knygoje esančių elementų, palikti erdvės pailsinti žvilgsnį, sukurti harmoningą visumą ir ilgas tekstas bus apžaistas. Žinoma, jeigu istorija neįdomi, ir geras maketas nepadės.
Iliustruotoja sako pastebinti, kad prieš kelerius metus atėjusi koliažinių, netobulų, ryškiau ir drąsiau sujungiančių įvairias piešimo technikas iliustracijų banga iki šiandien yra stipri ir vis dar auganti. Jose jaučiamas tikras rankos prisilietimas, asmeniškumas, jaukus medžiagiškumas, detalių, formų paprastumas ir išraiškos laisvumas. „Visa tai kuria šiltą, jaukų ir nuoširdų santykį su skaitytoju. Šiuo laikotarpiu kiekvienam mūsų to labai reikia“, – įsitikinusi menininkė.
Knygų iliustravimo dirbtuvėse dažnai dalyvaujantys kūrėjai pastebi: maži vaikai tiesiog negali nepiešti. „Nežinau, kas jiems vėliau įperša mintį, kad piešti jie nemoka, – svarsto L. Itagaki. – Iš tiesų vaikai piešia puikiai, iš jų norisi mokytis! Įdomu tai, jog neretai manantieji, kad nemoka piešti, sukuria labai įdomių ir originalių darbų. Piešimas – ne matematika. Nėra tinkamo būdo ar atsakymo. Todėl norėtųsi, jog mokyklose vaikams būtų sakoma, kad visi jie genijai ir piešia puikiai, tik kiekvienas – savo stiliumi. Juk ir suaugusiųjų pasaulyje taip yra: Salvadoras Dali, Cy Twombly, Janas van Eyckas, Jeanas-Michelas Basquiat – tokie skirtingi! Daugelis, pamatę Cy Twombly tapybą, tikrai mano: „Mano vaikas nupieštų geriau.“ Būtent! Jūsų vaikai piešia taip gerai, kad jų darbai galėtų kabėti galerijose šalia Cy Twombly.“
Paviloniui atrodo, kad piešdami vaikai tiesiogine to žodžio prasme atidaro duris į kitą pasąmonės kambarį, tuo metu gyvena popieriaus lape. „Tikiu, kad piešimas, kaip ir rašymas ar bet kokia kita kūrybinė veikla, yra puiki mankšta protui. Kūrybingas, laisvas žmogus visada numatys daugiau ėjimų gyvenimo žaidime“, – sako Martynas.
Beribę fantaziją turintys iliustruotojai dažniausiai renkasi darbus, kurie tinka jų stiliui, kuriuose randa sau artimas vertybes. „Turiu keletą nuostabių istorijų, kurioms, tikiu, kada nors ateis laikas, jau net žinau, kaip jas piešiu“, – prisipažįsta garsiosios komiksų knygos „Sibiro haiku“ iliustracijų autorė. M. Pavilonis prisipažįsta, kad norėtų iliustruoti siaubo istoriją suaugusiesiems, o I. Dagilė sako niekada neturėjusi svajonių knygos, kurią norėtų iliustruoti. „Bet, kai pagalvojau apie tai, pirmoji mintis buvo „Raudonkepuraitė“ ir Donaldo Biseto „Aukštyn kojom“, – šypteli. – „Raudokepuraitė“ buvo labai mėgta pasaka vaikystėje. Jos iki šiol mačiau tiek daug variantų, kad man ir pačiai kyla smalsumas, o kaipgi aš atvaizduočiau šią istoriją? Knygą „Aukštyn kojom“ iliustruoti būtų nepaprastai sunku, nes ją iliustravo pats autorius. Taigi iliustracijos ypač siejasi su jo parašytomis istorijomis. Šiam kūriniui jos – tobulos ir nepamainomos.“
Akcija „Lietuva skaito!“ šiemet kviečia skaityti vaikams, kurti skaitymo tradiciją šeimose. Nuo balandžio 23 iki gegužės 7 dienos skaitytojų lauks gausybė virtualių renginių ir susitikimų su mėgstamais knygų rašytojais ir iliustruotojais.
Ingos Dagilės nuotraukos autorė – Neringa Jencė.
