Leidyklų istorijos
Ovidijus Jurevičius
Vas.
22
Mykolas Sauka - Kambarys
Žinomo menininko, skulptoriaus ir rašytojo, Mykolo Saukos (g. 1989) romanas „Kambarys“ – tai autofikcinis pasakojimas apie nesusikalbėjimą tarp lyčių, charakterių, o sykiu – apie jauno žmogaus ir jo kartos vienatvę. Merginų paieškas pažinčių programėlėje ir trumpus pasimatymus trisdešimtmetis skulptorius Mykolas vadina „meniniu tyrimu“. Negailestingas sau, jis atsiduoda negailestingų jam merginų tardymams ir teismui. Komiškos, graudžiai absurdiškos situacijos, į kurias patenka nuo vienatvės bėgantys romano personažai, stebimos ir fiksuojamos pastabaus menininko žvilgsnio.
Mykolo Saukos romanas – įtaigus ir sąžiningas dabarties laiko, dabarties mieste tvyrančios atmosferos liudijimas.
Vas.
22
Tomas Petrulis - Daikto kūnas
Tomas Petrulis (gim. 1987) studijavo Vilniaus universitete ir tapo istorijos (medievistikos) bakalauru ir religijos studijų magistru, dirbo archyvuose, rankraštynuose ir muziejuose. Anksčiau išleistos dvi kritikų dėmesio sulaukusios jo poezijos knygos: „Triukšmo gyvatė“ (2017) ir „Sterili“ (2020). Abi pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, „Triukšmo gyvatė“ įtraukta į „Metų knygos“ rinkimų penketuką. Išleista rinktinė ukrainiečių kalba „Išnaša apie mirusį dievą“ (vert. Jurij Zavadskyj ir Marius Burokas, 2020). Kūryba taip pat versta į anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas.
Jei yra, kas daikto kūną suspaudžia, ir yra, kas atleidžia, ar tai nėra tolygu ir jo menamų kalčių atleidimui? Pamirštų žmonių kūnų ir sulaužytų daiktų kūnų ertmės murma tą patį, ir niekaip nepavyksta išgirsti, už ką jiems atleista. Štai sulaužyta nebeatpažįstamai burna žmogaus ir kartu su juo parvirtusio daikto burna – jų pašaipa blyški šalia kraujo pralieto yra tarsi nuoroda į jų ateitį bendrą. Juk jie nublanks, jie nublanks ir taps anemiškai blyškūs, ir nebeatskiriami atmintyje, visiems bendroje.
Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.
Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.
Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau. - Sigitas Parulskis
„Požemių paukščiai“ – esė rinkinys, išskirtinis, turintis visus duomenis tapti literatūriniu reiškiniu. Kaip būdinga autoriui – kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas.
Gytis Norvilas ir kaip poetas, ir kaip eseistas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, o tuo pačiu ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas etc.).
Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – t. y. autoriaus fotografuoti krienai. Jie knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį.
Gytis Norvilas – poetas, eseistas, publicistas, 5 poezijos knygų ir knygos vaikams autorius, Jaunojo jotvingio (2002), Jotvingių (2017), Bronio Savukyno (2022) premijų laureatas, ilgametis kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Autoriaus poezijos rinkiniai „Išlydžių zonos“ (2012) ir „Grimzdimas“ (2017) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbti kūrybiškiausiomis metų knygomis, pateko ir į akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos penketukus.
„Rašydamas teatrui turbūt niekad nesijaučiau dramatiškai įstrigęs. Gal ir dėl jo ypatybės – nauji sezonai įtraukia į naujus sumanymus: kiti režisieriai, kitos temos, nors dramaturgijos vaidmuo tas pats – padėti papasakoti istoriją. Jau po pirmųjų poezijos knygų pajutau, kad jokio naujo sezono nebebus – kad visi mano eilėraščiai ir yra atminties pasakojimas – ir kad būtent taip suprantu poeziją. Pirmoje dramos dalyje gal pernelyg ilgai mąsčiau apie įstrigimą, prisirišimą, liguistą ilgesį. Bet antros dalies pradžioje išgirdau mūsų visų daugiabalsį rečitatyvą – iš knygos į knygą kiekvienas rašome vieną eilėraštį. Vildamiesi, kad jo dar neparašėme. Žinodami, kad neparašysime.“
Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas ir dramaturgas, trijų eilėraščių knygų ir aštuonių pjesių autorius, rašo ir klasikinių kūrinių adaptacijas, dirba su skirtingų kartų teatro režisieriais. Ankstesnės jo knygos – „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014) ir „Bendratis“ (2018) – įsiminė ir skaitytojams, ir kritikams, poezija įvertinta Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės, Rašytojų sąjungos premijomis. Už dramaturgiją dukart (2015 ir 2023) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Nuo 2006 m. dirba LRT, veda laidas apie literatūrą, rašo kultūros renginių scenarijus. „Antra dalis“ – ketvirtoji autoriaus knyga.
