Leidyklų istorijos
Ovidijus Jurevičius
Gal kada naktį atsidūrę mieste sutikote Mėnulį? Ne, ne tą, kuris šviečia danguje, o tokį šunį. Šuo vardu Mėnulis – ypatingas. Jis išeina tik naktį. Kartu visada vedasi ir savo žmogų. Sekime paskui juos. Ir naktis atskleis mums savo paslaptis. Joje sutiksime juodą katiną, peles, ant konteinerių šokančias tango, linksmus šiukšlininkus, apsiskaičiusį benamį, įskilusią plytelę, vaiduoklius balose... Naktis netruks prabėgti. O tada... Tada išauš dar viena balta diena.
Knygos „Šuo, kuris išeina naktį“ idėją įkvėpė tikras, rašytojos Jurgos Vilės, pažįstamas šuo. J. Vilės tekstas alsuoja jai būdingu temos artumu, daugiasluoksniškumu ir kinematografiškumu. Kas kartą skaitant dėmesį patraukia naujos detalės, išryškinančios antraplanes temas, tarsi klausytumeisi pasakojimo iš autorės lūpų. Istoriją taikliai vizualizuoja Valentinos Černiauskaitės pieštos iliustracijos, derinant fotografijos ir koliažo technikas.
Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – kelia nuobodulį net savo pačios psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti?
Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?
Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.
Vas.
22
Mykolas Sauka - Kambarys
Žinomo menininko, skulptoriaus ir rašytojo, Mykolo Saukos (g. 1989) romanas „Kambarys“ – tai autofikcinis pasakojimas apie nesusikalbėjimą tarp lyčių, charakterių, o sykiu – apie jauno žmogaus ir jo kartos vienatvę. Merginų paieškas pažinčių programėlėje ir trumpus pasimatymus trisdešimtmetis skulptorius Mykolas vadina „meniniu tyrimu“. Negailestingas sau, jis atsiduoda negailestingų jam merginų tardymams ir teismui. Komiškos, graudžiai absurdiškos situacijos, į kurias patenka nuo vienatvės bėgantys romano personažai, stebimos ir fiksuojamos pastabaus menininko žvilgsnio.
Mykolo Saukos romanas – įtaigus ir sąžiningas dabarties laiko, dabarties mieste tvyrančios atmosferos liudijimas.
Vas.
22
Sonata Dirsytė - Išdidumo kalinė
Nežinoma ir dramatiška Žygimanto Senojo nesantuokinės šeimos istorija
„Išdidumo kalinė“ – antrasis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Pirmasis – „Fata morgana“ – sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo. Pagal knygą vyko ekskursijos, skaitytojai patys savarankiškai keliavo ir tebekeliauja romane aprašytais keliais.
Romano centre – nepelnytai užmirštos, bet ryškų pėdsaką istorijos puslapiuose palikusios trys moterų kartos: Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Intriguojantis šių emancipuotų moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje. Bona Sforca globoja Beatą kaip savo dukrą. Palaimina santuoką su Lietuvos didžiojo etmono sūnumi. Tokią retą santuoką – iš meilės. Visgi Beatai, vienai turtingiausių XVI a. didikių, ir jos dukrai Elžbietai likimas nepašykšti sunkių išbandymų.
VIOLETA TAPINIENĖ – legendinė Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, per 36 mokytojavimo metus išugdžiusi šimtus laisvų, mąstančių žmonių.
Šioje eseistikos knygoje – brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus.
Tamsta mokytoja!
Man labai patinka sėdėti per jūsų pamokas. Jos būna įdomios savo turiniu. Mes ne tik mokomės lietuvių kalbos ir literatūros, bet taip pat daug sužinome. Jūs turbūt labai daug eilėraščių išmokote mokykloje, nes be jokios knygutės skaitote eilėraščius. Aš irgi norėčiau išmokti šitiek daug eilėraščių. Įdomu, kur jūs anksčiau mokėte vaikus? Turbūt jie taip pat džiaugiasi jumis? Būtų labai įdomu sužinoti viską. Todėl paaukokite vieną pamoką ir viską mums papasakokite.
Edvinas 1983.02.25
