Nors laikas yra nematomas ir neapčiuopiamas, o enciklopedijose apibrėžiamas abstrakčiai — kaip procesų matavimas, kaip įvykių ir būties judėjimas „į priekį“, kaip materijos egzistavimo trukmė, jo įvaizdžių netrūksta. Kaip rodo italų menotyrininkės Camillos Tornos tyrimas, kiekvienas žmogus, net trejų metų vaikas, gali pavaizduoti, kas yra laikas, o grafinius įvaizdžius galima suklasifikuoti kaip taškų, linijų, apskritimų, paviršių, trukmių-intervalų, simbolių ir konceptualių galvosūkių variantus. Menininkų kuriami laiko įvaizdžiai sudėtingesni ir jungia visas šias kategorijas. Jų tipologija nagrinėjama antrame skyriuje, pradedant nuo tradicinių nuorodų — laikrodžių, daiktų, kurių materijoje laikas rašo savo istoriją ar tiesiog „praslenka“ pro žiūrovą tylinčio kūrinio akivaizdoje, baigiant gamtos ciklų, miesto kaitos stebėjimu ir mėginimais perkelti sąmonės bei vaizduotės laiko patirtis į vizualaus meno kūrinius.
