Kiekviena Paulinos Pukytės knyga skaitytojui (manau — ir kritikui) yra netikėtumas ir nuotykis. Naujasis rinkinys „Lubinas ir seradėlė“ — ne išimtis. Tai ne visada aiškiai apibrėžiamo žanro trumpų kūrinių knyga. Čia rasime ir modernios dramaturgijos, ir poezijos, ir dialogų, o visa kartu sudaro žaižaruojantį postmodernų, ironijos persmelktą pasakojimą apie dabartį. Paulina Pukytė, į literatūrą ir kalbą atsinešdama konceptualiojo meno patirtis ir principus, stebina skaitytojus netikėtais rakursais, atveria originalią perspektyvą, o tyrinėdama, kas dar (jau) yra literatūra, o kas jau (dar) literatūra nėra, plečia meninės literatūros ribas.
— Alvydas Šlepikas
