Rašytojos Aldonos Ruseckaitės eilėraščių rinkinys „Prie horizonto atsigręžk“, regis, itin panašus į akistatą su savuoju gyvenimu, jame apstu pokalbių su artimais ir mylimais, kartais atsitiktinai pamatytais, bet išlikusiais atmintyje žmonėmis, todėl visada ir visur esančiais šalia. Į šį būrelį kažkaip natūraliai įsilieja ir tie, kurių akivaizdžiai autorė nebuvo susitikusi – lietuvių literatūros klasikai. Su jais rašytoja mintyse tarėsi ir šiek tiek barėsi, atviravo, žodžiu, kartu gyveno, kai apie juos rašė skaitytojų pamėgtus romanus.

Autorė itin atidi žmones supančioms buities ir gamtos detalėms, nuoširdžioms emocijoms ir būsenoms: svajonėms, ilgesiui, išsipildymams ir neišsipildymams, tačiau išvengia kraštutinumų egzaltuoto praeities idealizavimo ar didžio nusivylimo. Tad labai natūraliai nuskamba eilutė: „Bet visada yra dėl ko gyventi: tai praeitis.“ Reikėtų pridurti ar atmintis, kuri padeda esantiems šiapus ir anapus horizonto visada būti kartu.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/prie-horizonto-atsigrezk/

Poeto, literatūros kritiko ir eseisto Justino Kubiliaus knygą „dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont" sudaro žemaičių tarme rašyti eilėraščiai ir 23 prozos paveikslai, vadinami stacijomis.

Eilėraščiuose gimtasis Šiaurės vakarų kraštas tarsi sunkte prisisunkęs mitinės, istorinės, rupios gyvenimo atminties, o žmogus čia – nelyginant koks žemaičių žemės demiurgas, einantis kiaurai per laikus, tarsi iš naujo kuriantis, bet iš tikrųjų skausmingai kartojantis savo genties likimą, vis prasmegdamas kuršių (galbūt savo protėvių?) amžiuose...

Stacijose „Tomsė so žalēs", kur gausu aliuzijų į Kryžiaus kelio stotis, autorius, žvelgdamas į gimtinę jau tarsi iš tolo, lyg kokius šventus paveikslus išvysta brolių, tėvų, artimų žmonių, giminės senųjų gyvenimuose – ir šiapus, ir jau anapus, bet visuomet nutviekstus skaudžia gyvasties laikinumo šviesa, lyg iš Raštų atsklindančia.

Tarmė Justino Kubiliaus kūryboje (kaip ir gimtasis Kernų kaimas Mosėdžio parapijoje) – saugūs
namai, tapatybės vieta, savasties pamatas. Žmogaus gyvenimas, jo žemė, daiktai ir likimas čia kitaip ištariami; visa būtis, visa ją reginti dvasia čia tarmiška.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/da-dongou-nematont--bet-zeme-jau-zenont/

Naujoji Gvido Latako eilėraščių knyga „Salos“ išsiskiria subtiliu žaismingumu, netikėtomis eilėraščių pabaigomis ir vis sušmėžuojančia ironija. Eilėraščiai sąmoningai nenudailinami iki lyrikos posmų, nevengiama šiurkštesnių, bendrinėje kalboje nevartojamų senoviškų žodžių, taip išplečiant ne tik žodyną, bet ir pasaulėvaizdį. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja mitiniai ir istoriniai veikėjai, vis dažniau – pasakų personažai. Įdomus poezijoje atsiskleidžiąs momentas – santykis su dailininkais ir rašytojais, kadaise kūrusiais ir kuriančiais dabar

Akcentuotina, kad eilėraščiuose nėra aiškios skirties tarp istoriškumo, realistiškumo ir mitiškumo: posmuose nuskambantys pasakų veikėjų ir realių asmenybių vardai egzistuoja vienoje plotmėje. G. Latako knygos ašis – žvilgsnis į amžinąsias vertybes, išryškėjančias kūrybiškai pasitelkus jau minėtus istorinius ir mitinius vaizdus bei ironiją, žaidybiškumą. Nors ne viename eilėraštyje kalbama iš „aš“ pozicijos, knygoje nėra lietuvių poezijoje įsitvirtinusios išpažintinės lyrikos, knyga „Salos“ liudija išskirtinį gebėjimą atsitolinti nuo jausminio pasaulio, žvelgti plačiau, jungti asmenines patirtis su mitiniais, tautosakiniais ir istoriniais motyvais, taip kuriant unikalų poetinį pasaulį.

Knyga iliustruota autoriniais G. Latako piešiniais, medalių eskizais.

https://www.slinktys.lt/el-parduotuve/knygos/salos.htmlb

Kiti įvertinimai:
Kūrybiškiausia metų knyga 2022
Jotvingių premija