Paroda „Žalia“ ekspozicijoje sujungia Lietuvos meną, istoriją, amatus bei gamtą ir mokslą. Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių ir nerimo.
Kodėl žalia?
Pirma asociacija, kuri kyla pasakius „žalia“, dažniausiai yra gamta. Todėl nėra keista, kad daugumai europiečių ši spalva yra viena gražiausių. Mums, lietuviams, ji irgi yra nepaprastai svarbi. „Žalios“ Lietuvos mes ilgimės išvykę, tokią ją pristatome kitiems, garbiname eilėse, dainose, naudojame posakiuose, mįslėse. Net 146 žodžiai turi šaknį „žalia“: „žaliaakis, žaliabarzdis, žaliagirė, žaliaspalvis, žaliaskarė...“ Ir, žinoma, „Žalgiris“. Gal todėl ne tik aplinkoje, bet ir mene žalios tikrai gausu. Tačiau 10 proc. žmonių teigia, kad tai nekenčiama, nelaimes lemianti spalva. Nuo seniausių laikų ši spalva visuomet turėjo dviprasmiškas ir labai priešingas reikšmes. Tai ne tik grožio, jaunystės, pilnatvės, ramybės, bet ir nuodų, nuovargio nerimo, ligos, košmarų spalva. Ji gali raminti, bet gali būti toksiška.

https://ciurlionis-shop.lt/knygos/meno-knygos/zalia-parodos-katalogas-2023-m-birzelio-21-d-gru

Kas sieja kiborgus ir miuziklus, kino malonumą ir stereotipus, balsą ir emancipaciją?
Knyga „Žiūrėti ir būti žiūrimai“, jungianti Natalijos Arlauskaitės tekstus ir Miglės Anušauskaitės komiksus, supažindina su kertinėmis feministinės kino teorijos sąvokomis. Kodėl jų reikia? Nes kinas kuria, atkartoja ir keičia pasaulio vaizdą, persmelktą stereotipų ir įvairių rūšių hierarchijų. Ši knyga siūlo žodyną, padedantį atpažinti, analizuoti ir (ne ką mažiau svarbu!) pasijuokti iš kino, jame mums priskiriamų vaidmenų ir savo žiūrėjimo patirčių. Kaip sako autorės, „sugalvojome šią knygą norėdamos, kad mąstyti apie kiną būtų ne mažiau smagu, nei jį žiūrėti“.

https://www.leidyklalapas.lt/products/ziureti-ir-buti-ziurimai-feministines-kino-teorijos-ir-savokos-ir-komiksai

Išvirkščias miestas. Visuomenės veidrodis. Atminties kraštovaizdis. Meno ir istorijos sodas. Moralės akademija. Žmonių muziejus. Tai prasmės ir funkcijos, XIX a. pradžioje įžvelgtos naujai įrengiamose kapinėse tiek Vilniuje, tiek Vakarų Europoje. 

Dr. Eglė Bazaraitė monografijoje Kapinės už miesto, miške dekonstruoja trejų Vilniaus katalikų kapinių – Rasų, Bernardinų ir Saulės – erdvinę struktūrą, brėžia paraleles ir išryškina prieštaras su to laiko kapinėmis krikščioniškame Europos branduolyje. Monografijoje į katalikų laidojimo kraštovaizdžius žvelgiama pasitelkiant architektūrines priemones, pristatant šias miesto teritorijas kaip daugiasluoksnį erdvinį konstruktą, suformuotą istorinių bei kultūrinių kontekstų.

https://www.leidyklalapas.lt/products/kapines-uz-miesto-miske?_pos=1&_sid=59d50b3c8&_ss=r

Šiemet, suėjus 140 metų po pirmojo „Aušros“ numerio išleidimo, lietuviškas mėnraštis pradeda naują gyvenimą – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, globojamas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos, perleido pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“ su aiškinamąją knyga. „Aušra“ su laikraščio faksimilėmis nedideliu tiražu jau buvo perleista 1983 metais Čikagoje buvusio šalies prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva. 

„Skaitykite „Aušrą“ širdimi, tai nepralenkiamas Tėvynės meilės manifestas, gimęs itin sudėtingomis tautai sąlygomis. Tegul „Aušra“ leidžiasi į savo kelionę po Lietuvos mokyklas, miestus, miestelius ir kaimus bei lietuvių bendruomenes plačiajame pasaulyje. Tepasiekia ji kiekvieną, neabejingą lietuvių tautos likimui“, – sakė Jo Ekscelencija Gitanas Nausėda. 

Nors pati „Aušra” gyveno sąlyginai trumpą laikotarpį, tapo lietuvių tautinio pabudimo simboliu ir, prezidento G. Nausėdos žodžiais: „paklojo pamatus Vasario 16-ąjai.“ 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto perleistą „Aušros“ komplektą su aiškinamąja knyga kviečiame skaityti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Mokslo skaitykloje arba pasiimti į namus. Susipažinti su pirmojo originalaus leidimo „Aušros” numeriais ir, J. Basanavičiaus žodžiais, „lietuviškumo dvasią“ pajausti galima Kraštotyros skaitykloje. 

Suvenyrai – kasdienybėje beveik nepastebimi, dulkių sluoksnį renkantys daikteliai – yra patikimi savo laiko liudytojai. Ši knyga – pirmoji, kviečianti atidžiau pažvelgti į Vilniaus suvenyrus, kurie gali papasakoti apie skirtingas miesto bendruomenes, XX a. pirmos pusės įtampas nepasidalijant Vilniaus, miestą svetimšalių akimis, jo kolonizaciją ir sovietizaciją. Kartu čia pasakojama  ir dizaino bei vilnietiškosios kasdienybės istorija nuo XVIII a. vidurio iki mūsų laikų.
Knygoje pristatoma pusantro šimto suvenyrų, o juos lydi linksmos, liūdnos ar kurioziškos istorijos. Geriau suprasti, kaip suvenyrai gimsta ir vis nugula mūsų namų lentynose, padės dailės istorikių straipsniai bei… vienas detektyvinis apsakymas.

Rūta Miškinytė šiuo metu Vilniaus universitete rengia istorijos daktaro disertaciją. Rūtos interesų akiratis platus – nuo miesto, socialinės ir kultūros istorijos iki fantastikos, muzikos bei tvaraus gyvenimo būdo. Kartu su bičiuliais organizuoja fantastinių idėjų ir kūrybos festivalį „Lituanicon“.

https://www.leidyklalapas.lt/products/vilkas-bokstas-ir-baznycia-vilniaus-suvenyrai