K.A.2.0.2.x.
Gražina
Saulius ŠALTENIS (g. 1945) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. 2019 m. už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių bei viso gyvenimo nuopelnus Sauliui Šalteniui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Ar įmanoma kitaip, naujai papasakoti apie žvarbų laisvės skersvėjį? Apie idealią meilę? Jei rašytojas sumano kažką netikėta – taip. Saulius Šaltenis lūžio ir sumaišties metą regi ne dalyvio, bet stebėtojo akimis. Į prosenelio Antonio gimtinę grįžusi Jaelė Gvadelupė sužeidžiama ne tik kulkomis. Iš geležinių gyvatės kiaušinių išsiritę agresija, prievarta, godulys ją stulbina, bet mergina stebėtinai atspari. Į budelio – aukos priešstatas ji gali pažvelgti svetimšalės akimis. Romano veikėjų (žurnalistės ar disidento) nuomones vertinti neutraliai. Tai dar įstabiau, nes posovietinės tikrovės groteskas dažnai pranoksta Pietų Amerikos egzotiką.
Romane nauja ir tai, kad herojų jausmai ir santykiai svarbiau už viską. Dukra, motina, vyras, žmona susiję egzistenciškai, nors ir traumuoti praeities baisybių.
Pasakojimas vientisas ir dinamiškas, tankiai supintas iš aksomo švelnumo ir smurto brutalumo gijų. Tokia tiksli metaforų akupunktūra pavaldi tik prozos meistrui!
Gerai suveržta intrigos spyruoklė kutena smalsumą: ar Jaelė-Elė suras iš kautynių lauko ją išnešusį Sniegynų Vyrą? Ar susitaikys su Pietų Amerikoje likusia motina? Ar grįš į Lietuvą?Tik pabudęs iš svaigaus skaitymo užsimiršimo prisimeni, kad šiemet suėjo trisdešimt metų nuo tos nesenos istorijos dramų. - Jūratė Sprindytė
Geg.
16
Vaiva Rykštaitė - Lizos butas
Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais – benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Lizos bute dabar gyvena maža mergaitė, kuri užaugusi nori būti tokia kaip jos mama – mylėti tiek pat vyrų, dažytis lūpas ir rūkyti balkone. Išėjus į kiemą, su čigonėmis geriau nesisveikinti, šitaip kalba kaimynai. Į butą kartą įsiveržė mafiozai, išdaužė viską, kas buvo po ranka. Į butą braunasi vyrai, kantriai, atkakliai, kiekvienas lyg lokio kailį savo moteriai dovanoja vis kitokio stiliaus remontą. Motina rūko balkone, čigonės kviečia praeivius paburti iš rankos, maža mergaitė pirmąsyk išeina į kiemą ieškoti draugų. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena…
Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras. „Lizos butas“ – aštuntoji jos knyga.
Tą penktadienio rytą Tomas Urbonas sėdėjo Uostadvario restorane ir laukė lemtingo susitikimo. Edvardas Dylertas turėjo pasirodyti netrukus. Jam paruoštas segtuvas su slaptais dokumentais kol kas gulėjo kuprinėje. Svečias nesirodė. Tomas Urbonas dar kurį laiką pasėdėjo restorane spoksodamas pro langą, paskui pakilo nuo stalelio ir išėjo į pamario pelkes. Ten vėliau jį surado policija. Romane „Medžiojant tėvą“ tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistišką atmosferą. Skaitytojas ir personažai įtraukiami į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas viso labo kliedesiai.
Dovydas Pancerovas (1987 m.), kaip ir šio romano personažai, atliko ne vieną plačiai nuskambėjusį žurnalistinį tyrimą dėl politinės korupcijos, įtartinų sandorių, priešiškų šalių žvalgybos. Jis dalyvavo tarptautiniuose žurnalistiniuose tyrimuose The Russian Laundromat, Paradise Papers ir kituose. Už šiuos darbus pelnė Lietuvos ir tarptautinių žurnalistikos apdovanojimų.
Karštai intelektualus, pasiutusiai juokingas ir autentiškai šiuolaikiškas, Paskutinis samurajus – dar 2000-aisiais pasirodęs debiutinis autorės romanas apie meną, mokslą, kalbas ir žinias. Sykiu tai knyga apie nuotykių troškimą, išsilavinimo beribiškumą ir ribas, karštakošišką herojiškumą ir moralinį kompasą, su žaižaruojančia aistra tyrinėjanti jauno proto guvumą. Švelniai chaotiška amerikietės Helen DeWitt proza, itin įtaigūs ir nepamirštami personažai, per visą istoriją netylantis, maloniai ekscentriškas knygos tonas Paskutinį samurajų pavertė kultiniu romanu. O švelnus Sibilės ir Liudo santykis bei homeriška Liudo tėvo paieška suteikia knygai neįprastos emocinės gelmės.
Vaikams nuo 8 metų
Klausykit, šiandien buvom ne kartą išjuokti, bet jausčiausi daug prasčiau, man būtų gėda, jei sėdėtume rankas sudėję.
Atslinkus vasaros karščiams mieste ima siausti paslaptinga liga, o baltosios vandens lelijos keisti spalvą, bet Mikui labiau rūpi kompiuteriniai žaidimai, na, ir dar vakariniai pasivaikščiojimai su mama. Tačiau vieną naktį atsitinka keistas dalykas. Staiga Miką ima krėstis šaltis, sudreba kambarys, o lange atsiveria tunelis... Mikas žengia į jį. Keistoje erdvėje jis sutinka tris bendraamžius berniukus.
Taip prasideda nepamirštamas nuotykis, pareikalausiantis drąsos, atkaklumo ir... kūrybingumo, kurio Mikas jau buvo išsižadėjęs.
„Lelijos nuodija miestą“ – debiutinė Indrės Šalčiūtės knyga. Istorija apie pilietiškai nusiteikusius vaikus buvo įkvėpta tikrų pasaulio įvykių bei iškalbingo ir prasmingo gatvės meno. Šios knygos autorė ne tik sukūrė įtraukiančią istoriją vaikams, ji siekia paskatinti juos nelikti abejingus neteisybei ir įkvėpti drąsiai su ja kovoti.
Kiti įvertinimai:
Metų knygos rinkimai: knygos vaikams | Nominacija
