Jurgita Jasponytė (gim. 1981) studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019). Abi knygos buvo pastebėtos ir įvertintos tiek skaitytojų, tiek kritikų – pelnė premijų, pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukus.

Savo pirmomis knygomis J. Jasponytė stengėsi įsižeminti, „prisirišti“ prie vietos. Tą išduoda ir knygų pavadinimai. Pasak autorės, dėliodama eilėraščius ir galvodama apie trečiąjį rinkinį, pavadintą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, ji suprato, kad tas įsivietinimo procesas per knygas jau įvykęs. Ir dabar laukia kažkas kita.

Viršelyje panaudotas Eglės Gineitytės tapybos darbas „Draugas“, 2006 m., aliejus, drobė, 150 × 124 cm, MO muziejaus kolekcija.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/knygos-vaikams/Visata-atsiseda-netinkamoje-vietoje/

„Ką reiškia būti rusu? Kokia Rusijos vieta ir jos misija pasaulyje? Ir kur ieškoti tikrosios Rusijos? Europoje ar Azijoje? Sankt Peterburge ar Maskvoje? Caro imperijoje ar purve paskendusiame vienos gatvės kaime?“ – knygos „Natašos šokis“įžangoje klausia istorikas, kuris yra daugelio knygų apie Rusiją, Europą autorius.

Orlando Figesasieško atsakymų plačiai tyrinėdamas Rusijos istoriją, gilindamasis į Rusijos XVII–XX a. įvykius per rusų kultūros istoriją, pasitelkdamas meną, grožinę, mokomąją literatūrą, dienoraščius, laiškus, memuarus. Tai „prakeiktieji klausimai“, kurie, pasak autoriaus, Rusijos kultūros „aukso amžiuje“ kamavo kiekvieną rimtą rusų rašytoją, literatūros kritiką ir istoriką, tapytoją ir kompozitorių, teologą ir filosofą – nuo Puškino iki Pasternako. Tai klausimai, „glūdintys po šioje knygoje pateiktų meno kūrinių paviršiumi“.

Knyga prasideda rusų rašytojo Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ veikėjos Natašos Rostovos liaudišku šokiu valstiečio lūšnelėje. Ši mizanscena atskleidžia elitinėje šeimoje užaugusiai merginai nepažįstamą pasaulį, nes tokių šokių ji nebuvo mokyta. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas – europietiškos aukštesniųjų klasių kultūros ir rusiškos valstiečių kultūros – nuolat išnyra netikėčiausiose situacijose.

Knygos sandarą autorius vadina kultūrine interpretacija. Aštuoniuose pagrindiniuose skyriuose jis rašo apie europietiškąją Rusiją, Petro I reformas, Sankt Peterburgo statybas, skirtumus tarp Piterio ir Maskvos, apie 1812-ųjų vaikus, valstietišką santuoką, Čingischano palikuonis, sovietinę Rusiją ir Rusiją užsienyje. Sudėtingi santykiai tarp rusų aristokratijos, inteligentijos, valstiečių autoriui padeda atskleisti rusiškos nacionalinės tapatybės struktūrą, o kai kurios scenos, pasakojamos pačių rusų, pasižyminčios nežabota prievarta, žiaurumu, sukrečia skaitytoją protu nesuvokiamu požiūriu į žmogų ir jo gyvybę.

O. Figeso knygą „Natašos šokis“ naudinga perskaityti ir atsiribojusiems nuo rusų kultūros, ir tiems, kurie iki šiol ją garbina.

https://knygynas.biz/products/natasos-sokis

Gyvenimas vartojimo instrukcija (1978) – svarbiausias garsaus prancūzų rašytojo Georges’o Pereco romanas, lyginamas su James’o Joyce’o Ulisu. Dienraščio Le Monde jis įtrauktas į 100 reikšmingiausių amžiaus knygų sąrašą.
Romano pasakojimas konstruojamas aplink vieną Paryžiaus daugiabutį, kuris tarsi nusimeta fasadą: kiekvienas knygos skyrius kviečia pasisvečiuoti vis kito kambario interjere ir pasinerti į jo gyventojų istoriją.

Gyvenimas vartojimo instrukcija – žmogiškosios būties ironijos asortimentas, atskleidžiantis genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius. Tai atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama.
Šachmatų žirgo žingsniu keliaudamas per devyniasdešimt devynis daugiabučio kambarius, skaitytojas aplanko tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsta keisčiausių istorijų, sprendžia mįsles ir galvosūkius. Knygos grožį kuria jos kompleksiškumas, atida mažiausioms ir iškalbingiausioms detalėms, susidedančioms į milžinišką dėlionę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.
1978 m. romanas pelnė Medičių apdovanojimą (Prix Médicis).

https://www.leidyklalapas.lt/products/gyvenimas-vartojimo-instrukcija

Gyvenimas vartojimo instrukcija (1978) – svarbiausias garsaus prancūzų rašytojo Georges’o Pereco romanas, lyginamas su James’o Joyce’o Ulisu. Dienraščio Le Monde jis įtrauktas į 100 reikšmingiausių amžiaus knygų sąrašą.
Romano pasakojimas konstruojamas aplink vieną Paryžiaus daugiabutį, kuris tarsi nusimeta fasadą: kiekvienas knygos skyrius kviečia pasisvečiuoti vis kito kambario interjere ir pasinerti į jo gyventojų istoriją.

Gyvenimas vartojimo instrukcija – žmogiškosios būties ironijos asortimentas, atskleidžiantis genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius. Tai atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama.
Šachmatų žirgo žingsniu keliaudamas per devyniasdešimt devynis daugiabučio kambarius, skaitytojas aplanko tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsta keisčiausių istorijų, sprendžia mįsles ir galvosūkius. Knygos grožį kuria jos kompleksiškumas, atida mažiausioms ir iškalbingiausioms detalėms, susidedančioms į milžinišką dėlionę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.
1978 m. romanas pelnė Medičių apdovanojimą (Prix Médicis).

https://www.leidyklalapas.lt/products/gyvenimas-vartojimo-instrukcija

Šimtas kartų girdėta: tariamoji nuosaka istorijoje neegzistuoja, negali būti kvailesnio klausimo – kas būtų, jeigu būtų. O tai kodėl tada šimtai patarimų, kaip turėjo elgtis Smetona 1940-ųjų birželį? Kiek patarėjų, mokytojų, smerkėjų! Vadinasi, esame įsitikinę, kad viskas galėjo būti kitaip. Klausimą „kas būtų“ reabilitavęs Alexanderis Demandtas manė: nustatyti „kaip buvo“ – pastanga verta pagarbos, bet tai tik pusė istoriko darbo. Kita pusė – kaip galėjo būti kitaip. Apie tai, regis, mąstė Norbertas „Paskutinėje vasaroje“, o dabar pratęsia – jeigu 1940-ieji būtų buvę kitokie ir Lietuva kartu su Vakarais būtų pasiekusi 1968-ųjų vasarą ir dainavusi kartu su „Portugalais“: nieko man nereikia, man ir taip gerai… – prof. dr. Alfredas Bumblauskas

Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Nebūtame kalendoriuje išryškėjo 1968-ųjų vasara, atnešusi daugybę permainų: senųjų politikų kartai užleidžiant pozicijas, kilo audringi jaunimo protestai, ginčai dėl Antano Smetonos atminimo, mene skleidėsi hipių ideologija, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai. Į praeitį ėmė trauktis ištisa epocha, pasaulis keitėsi nuo Vilniaus iki pat Lisabonos ir net... Angolos.

Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautoris, vienas iš istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) susilaukė didžiulio atgarsio, tapo „Metų knygos rinkimų“ nugalėtoja dokumentikos ir publicistikos kategorijoje ir iki šiol išlieka viena reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio negrožinių knygų.“

https://www.auksozuvys.lt/products/fado-trumpa-neivykusi-lietuvos-istorija?srsltid=AfmBOoqK9l3tOZftdnJCmD8_-8GSpgdEAislwIHw75u6ynbCTcavkU5Q