„Nutiko nuotykis“, – teigia Vytautas ir, bandydamas perteikti leidyklos veiklos principą, prisimena Rėjaus Bredberio „Pienių vyne“ aprašytą istoriją apie močiutę, kuri be akinių, apgraibom pagamindavo nuostabių valgių, o atvažiavus jos griežtai seseriai vienuolei ir įvedus precizišką tvarką – įtaisius senolei akinius ir pradėjus ruošti maistą tiksliai pagal receptus – patiekalų skonis buvo toks, kad sunku ir nuryti. Tad naktį Daglas sulaužė naujuosius močiutės akinius ir ji vėl ėmė skaniausiai gaminti.
Šis pasakojimas taikliai iliustruoja leidyklą, kurios branduolį sudaro direktorės pareigas užimanti Ramunė ir daugelį leidyklos knygelių parašęs Vytautas. Metai iš metų drauge improvizuodami, jie patyrė daugybę netikėtumų, kurie išlavino ir išmokė pasikliauti vien nuojauta. Be to, leidėjai dažnai atsižvelgia ir į vaikų bei anūkų nuomonę. Prieš priimdami sprendimą, paklausinėja saviškių, kodėl viena ar kita istorija bei iliustracijos jiems patinka, o kodėl – ne. Leidėjai vienbalsiai sutaria, kad gerai knygai reikia ir nuostabaus turinio, ir labai gero vizualinio sprendimo. Nors turinys – svarbiausia. Dabar du arba trys korektoriai perskaito sumaketuotą tekstą, o veiklos pradžioje Ramunė, nerdama leidybon stačia galva, net nenumanė, kad po maketavimo reikia dar kartą peržvelgti puslapius. Tad nenuostabu, jog pirmoji leidyklos knyga – Vytauto V. Landsbergio „Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto“ – pasirodė su keliais techniniais liapsusais ir tapo gera pamoka ateičiai.
Kiekvienos knygos išleidimą Vytautas prilygina čiuožimui nuo kalno, kuris nebūtinai baigiasi sėkmingai, tačiau grįžtant aplinkkeliu gali atsiverti nuostabių vaizdų, kurių sėkmingo nusileidimo atveju net nebūtum pastebėjęs.
Naujausia leidyklos ir Vytauto V. Landsbergio knygelė „Begemoto godos“, dailininko Virginijus Malčiaus iliustruota naujoviška fotografikos technika, yra viena iš brangiausių patiems leidėjams. Nors rašoma, kad knyga skirta vaikams nuo 10 iki 18 metų, skaitytojai, atkreipę dėmesį į ne itin vaikiškas istorijas, kupinas mąslios filosofijos, šią knygą vadina „pasakomis suaugusiems“.
Apsiribodami informacijos skleidimu socialiniuose tinkluose, „Dominicus Lituanus“ leidėjai sutaria, kad šiuo metu silpnoji leidyklos pusė – rinkodara. Aišku, yra gražių išimčių. Viena jų – 2018 m. gausia reklamine kampanija palydėta Arvydo Anušausko biografinė knyga „Aš esu Vanagas“, sėkmingai parduota 9000 egzempliorių tiražu.
Apsvarstydami šią temą, Ramunė ir Vytautas prasitaria, kad daryti reklamą sau drovu: „Garsus triūbinimas tarsi pažeidžia kažką trapaus pačiame kūrinyje, lyg pats numarintum kažkokį netikėtumą. Juk reklama gali išskalambyti ir prastą daiktą: visi išgraibstys, o už savaitės jau niekas neprisimins. Geriau, kai knyga išlaukia savo skaitytojų.“
Sėkmingiausia leidyklos knyga – „Arklio Dominyko meilė“. Jos tiražas kartojamas kas antri metai ir jau yra parduota 16 000 knygelių, pasakojančių apie Dominyko nutikimus. Pavadindami leidyklą žymiojo arklio vardu, leidėjai iš pradžių mintyse turėjo tarptautinę erdvę, tačiau dabar tam neskiria itin daug dėmesio. Vis tik minėtąjį arklį Dominyką pažįsta švedų, norvegų, ukrainiečių, italų ir net mongolų vaikai.
Verstines „Dominicus Lituanus“ knygas leidėjai sandėliavo naujuose namuose, kuriuose remonto metu netikėtai apsigyveno pelės ir sugraužė visą popierinį turtą. Šis įvykis buvo palydėtas juoku – tai pelytę Zitą aplankė giminaitės.
Šeimos versle Vytauto ir Ramunės tandemui padeda už pardavimą atsakinga dukra Julija Landsbergytė, kartais knygas maketuojantis sūnus Jonas, o Jono žmona Austėja kuria „Dominicus Lituanus“ stendo dizainą knygų mugėse. Sandėliavimu ir elektronine prekyba pasirūpina studentas Tomas Varkala.
Dar vienas leidėjus džiuginantis pomėgis – „išperėti“ vaikų rašytojus. Pastebėję tam tikrų savybių turinčių žmonių, jie padrąsina juos rašyti vaikams. Taip nutiko kadaise interviu iš Vytauto ėmusiam Tomui Dirgėlai, aktorei Birutei Mar. Kad taptum vaikų literatūros autoriumi, nereikia iš anksto baigti specialių mokslų. Tai kur kas labiau susiję su žmogaus asmenybe, su gebėjimu pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Visa kita – rašymo įgūdžiai.
Vieną debiutuojantį autorių Ramunė aptiko per karantiną Facebook platformoje išpopuliarėjusioje „Kirvio koto“ turnyro paskyroje ir neiškentusi pasiteiravo, ar talentingai apie kulinariją rašantis Antanas Šilkūnas kartais nėra bandęs rašyti knygos? Sulaukus teigiamo atsakymo, neilgai trukus pasirodė „Laimės trupiniai“.
Vytautas pastebi, kad naujoji vaikų karta – itin intelektuali. Pradinukai, 7–12 metų vaikai, jau supranta komplikuotesnį tekstą, kuriame kalbant pasakų forma gali būti įpintas ir mitas ar prisiliečiama prie istorinių įvykių. Dažniausiai „Dominicus Lituanus“ knygos mažuosius skaitytojus lydi iki paauglystės, tačiau Ramunė paaugliams rašyti prisikalbino tokias autores kaip Ilona Ežerinytė ir Diana Gancevskaitė.
Viena keisčiausių knygų per leidyklos istoriją – tarp knygynų lentynų vis klaidžiojančios ir savo vietos tarsi nerandančios Vytauto aprašytos „Rudnosiuko istorijos“. Šio personažo istorija gimė studijų metais, kai įkvėptas avangardisto Daniilo Charmso Vytautas kūrė absurdiškus anekdotiškus pasakojimus apie Rudnosiuką. Istorijos buvo garsiai skaitomos studentiškų vakarėlių metu. Kai pastarųjų prisikaupė visa šūsnis, buvo išspausdinta ir knyga, beje, 1994-aisiais išrinkta Geriausia metų knyga vaikams. Šie ne tik vaikams skirti pasakojimai yra aprašyti pačiu mieliausiu Vytautui stiliumi, artimu dadaizmo žanrui: čia suaugusiųjų reikalai aptariami vaikiška maniera. Kiek klaidina ir pagrindinio personažo vardas, daugeliui primenantis garsųjį Vytės Nemunėlio meškiuką. Pamačiusi knygyne Rudnosiuką tarp vaikiškų pasakų, Ramunė visad patyliukais perkelia šias knygas į kitą lentyną.
Rudnosiukas pagelbsti ir suaugusiųjų psichoterapiniuose užsiėmimuose. Skaudžias traumines patirtis išgyvenę žmonės, skaitydami apie Rudnosiuką, atpažįsta save. Knygelė įkvepia ir juos kurti, aprašyti įvairius savo gyvenimo įvykius.
O štai trumpas istorijas apie kiekviename iš mūsų gyvenančius Rudnosiuką, ežį ir asilą, karantino metu Vytautas viešino Facebook platformoje. Paskelbus, kad knygelei išleisti trūksta lėšų, bemat buvo surinkta 2000 eurų, kurių užteko išleisti nedidelio formato „Rudnosiuko klišėms“.
Viena iš įsimintiniausių istorijų yra susijusi su ketvirtąja arklio Dominyko serijos knyga „Dominykas dvasių karalystėje“. Rašant šią knygą, Vytautą itin domino anapusybės tema. Jis bandė rasti būdą, kaip vaikams papasakoti apie mirtį. Rašytojo sukurtoje istorijoje Dominykas patenka į komą ir, kol atsigauna bei sugrįžta į kasdienybę, patiria daug visokių dalykų. Kritikai knygelę pasitiko atsargiai, autoriui pasirodė, kad kūrinėlis lyg ir liko nuošaly. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad šią idėją buvo verta įgyvendinti. Kartą Vytautas sulaukė netikėto vieno berniuko mamos skambučio. Ji papasakojo apie savo 8 metų sūnų, kurio tėtis žuvo avarijoje, ir nuo to laiko vaikas nustojo kalbėti. Tačiau drauge perskaičius „Dominyką dvasių karalystėje“, berniukas pradėjo uždavinėti mamai klausimų. Nuostabi istorija atvedė berniuką su mama ir į svečius pas rašytoją, kur jis galėjo užduoti dar daugiau klausimų pačiam autoriui.
Vytautas pabrėžia, kad jam įdomiausia rizikuoti. Pavyzdžiui, yra išleistos penkios knygos apie arklio Dominyko nuotykius, jos yra gerai perkamos. Galima būtų tęsti ir toliau, tačiau tuomet „pasidarytum pats sau nuobodus. Norėdamas to išvengti, turi nulipti nuo patogių bėgių.“
Arklys Dominykas, pelytė Zita ar sliekas Kieša iš „Obuolių pasakos“ – žmonių vardais pavadinami žvėreliai – pradžioje buvo sutikti nepalankiai. Vytautas netgi buvo paprašytas nepainioti žmonių su gyvūnais. Intuityviai vardus personažams parenkantis rašytojas sako, kad jam norisi sudvasinti gamtą, kad mažieji suprastų, kaip ją reikia puoselėti ir mylėti.
Gerą humoro jausmą turinti jaunojo skaitytojo mama dėl tarakono Aloyzo, gyvenančio pelytės Zitos knygelėje, papriekaištavo autoriui ir papasakojo smagią istoriją. Jai už šaldytuvo pabėrus tarakonams nuodų, vaikas paklausė, kas nutiks, jeigu tarakonas Aloyzas Džioba ateis pas pelytę Zitą ir paragaus šių vaišių? Gyvūnijos pasaulio sužmoginimas nėra vienareikšmis. Tėvų užduotis – rasti būdą, kaip kūrybiškai šiomis temomis šnekėtis su vaikais.
Kartais herojų vardams nepritaria ne tik skrupulingi skaitytojai, bet ir politikai. Štai karalius Lukas Šenka iš pelytės Zitos knygelės neprasprūdo pro Baltarusijos ambasados darbuotojų akis – jie išreiškė nepritarimą.
Per metus pristatantys apie septynias naujas knygas, Ramunė ir Vytautas save vadina sezoniniais leidėjais, nes atėjus vasarai jie kimba į darbus vaikų stovyklose ir laiką leidžia gamtoje. Pastarosiomis dienomis leidėjų pora noriai atsiliepia į prašymus pravesti užsiėmimų ukrainiečių vaikams.
Vaikai pamilsta knygų personažus, tad menininkės Justinos Sinickienės rankomis pasiūti žaisliniai lapiukai Pūkiai ir pelytės Zitos išsyk suranda savo naujuosius namus. Justina yra pasiuvusi ir tris naujas lėles Vytauto sukurtiems personažams, nes rašytojas planuoja įkurti lėlių teatrą ir Youtube platformoje sekti virtualias pasakas. Tai turėtų būti improvizacijos pagal pačių vaikų pasiūlytas temas, pasakojimus, atsižvelgiant į jų rūpestėlius. Tačiau šias idėjas, kaip ir naująsias lėles, dar reikia prisijaukinti.
Ne tik rašantis, bet ir teatre kuriantis Vytautas pastebi, kad yra spektaklių, kuriuos atlieki techniškai tvarkingai, tačiau jie lieka bedvasiai, o kartais – ima ir nutinka kažkas esminio, visiškai nepriklausančio nuo tavęs. Lyg pati pjesė pradėtų kvėpuoti. Lygiai taip pat būna ir su knygomis. Yra tokių, kurios tiesiog ištinka pačius rašytojus, o tuomet ateina ir skaitytojų eilė.
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
