Pasaulio puslapiai - Graikų literatūros mėnuo

Dalia Staponkutė: „Rašytojas Kipre būtinai turi kitą stabilų, aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą ar pajamas, leidžiančias jam planuoti kūrybinį laiką“

Teksto autorė: Jurga Tumasonytė

Dalia Stap

Nuotr. aut. Greta Skaraitienė

Dalia Staponkutė lietuvių literatūroje išnyra kaip paveikių, kultūriškai ir filosofiškai prisodrintų, asmeniškų tekstų autorė, tarsi iš paukščio skrydžio stebinti dvi skirtingas – lietuvių ir graikų – kultūras. Kai rašytojas ir vertėjas mėgstamas žurnalistų, labai sunku sugalvoti originalius, dar niekada neklaustus klausimus, todėl ėmiausi kitos strategijos: rizikuodama kartotis, vis tiek nutariau pasikalbėti apie vertimus, Kiprą ir šiandieninės graikų literatūros tendencijas. Mano laimei, D. Staponkutės atsakymai nunešė į platesnius vandenis, užkabino dar daugiau temų ir davė minčių, iš kurių būtų galima pratęsti dar bent dešimt skirtingų pokalbių. Tad kviečiu skaityti.

Apsigyvenote Kipre 1989 metais. Ar iš sykio suskatote mokytis graikų? Kaip atrodė Jūsų mokymosi procesas? Ar prisimenate, kokias pirmąsias grožinės literatūros knygas, pramokusi kalbą, perskaitėte?

Kalbą reikia mokytis nedelsiant, nes laikas bėga, atsiranda įpročiai ir daug priežasčių nesimokyti. Ypač Kipre, kur vyrauja daugiakalbystė ir visur vartojama anglų kalba. Tačiau valstybinė graikų yra būtina visavertiškai integracijai į visuomenę. Antraip nuolat ko nors nesupranti ir dėl to lieki nepatenkintas pirmiausia šalimi, jos žmonėmis – virsti savotišku bambekliu. Tai beveik taisyklė. Pažįstu daug Kipre gyvenančių tautiečių ir kitų tautybių žmonių, kurie dešimtmečiais gyvena laikinumu: „Čia ne mano šalis, aš iš čia varysiu“. Šitaip, žiūrėk, praeina pusė gyvenimo... Nepritapimas – žmogaus nelaimė, netgi tragedija, arba paprasčiausias kvailumas. Šiuolaikinė globalizacija (globalizacija buvo visada) tą kvailumą, žinoma, dar ir palaiko, siūlydama iliuziją, kad šių laikų sąlygomis, pasinaudojus šiuolaikinėmis priemonėmis, įmanoma bet kada ir bet kur išvaryti. O juk ne taip paprasta tai padaryti. Anaiptol – nepaprasta. Ir žmonės dabar silpnesni, ir trumpesnės atminties nei bet kada anksčiau, nors ir naudojasi sumaniais įrankiais, t. y. technologijomis. Jos irgi kuria iliuziją, kad nieko nebereikia mokytis taip, kad liktų visam gyvenimui. Ypač – kalbos. Taigi, man toks mąstymas svetimas. Pradėjau graikų nuo pirmųjų gyvenimo Kipre dienų. Kursai buvo tikrai geri, mums cituodavo Homerą. Visi atvykėliai jau buvome diplomuoti specialistai, ir kipriečiai stengėsi. Užsieniečiai iš graikų kalbos kursų liko mano draugais iki šiol. Jie iš pačių įvairiausių šalių – nuo JAV ir Brazilijos iki Švedijos ir Bulgarijos. Kalba jungia ir atveria duris – jos nemokėjimas uždaro į gerokai siauresnę erdvę. Pagaliau, nesupranti vietos kultūros! Skaitydavau daug poezijos, norėdama įsisavinti kalbos melodingumą ir intonacijas. Naudojausi puikiais rusų žodynais ir vertimais iš graikų, gretindavau vertimus tarpusavyje, šalia gludindama anglų kalbą. Lengviau, beje, kai mokaisi kelių kalbų iš karto. Mano pirmasis graikiškai perskaitytas poetas buvo, nenustebkite, Konstantinas Kavafis (1863–1933). Sudėtingas, privertė padirbėti, tačiau ne toks sudėtingas, kad būtų neįveikiamas naujokui. Tai jo poetikos fenomenas. Sakoma, kad geras poetas suprantamas net tiems, kurie nemoka kalbos. Antrasis – graikų rašytojas ir dramaturgas Jakovas Kambanelis (1921–2011) ir jo „Mauthauzenas“ – autobiografinis romanas apie meilę lietuvei koncentracijos stovykloje (abu buvo žydai ir kairiųjų pažiūrų). Šį romaną 1999 m. išverčiau į lietuvių kalbą, bet, nors tais pačiais metais jis plačiai nuskambėjo Izraelyje, Lietuvoje, gaila, liko beveik nepastebėtas. O juk romanas labai kinematografiškas – prie jo man reiktų sugrįžti... Mėgau Kipro rašytoją ir poetą Lefkijų Zafeiriou (1948–2022). Tarp pirmųjų mano perskaitytų knygų buvo jo „Suokalbininkai“ – tai pasakojimas apie jaunų kipriečių partizaninį karą prieš britus 7-ajame dešimtmetyje, apie vienos kartos dramą. Norėjau ją pažinti.

Kokie gyvenimo ir kultūriniai kontekstai lydėjo Jūsų pirmąjį į lietuvių kalbą išverstą N. Kazantzakio romaną „Paskutinis gundymas“?

„Paskutinis gundymas turbūt buvo ir visam laikui liks mano ryškiausias kūrybinis darbas – kaip atspirties taškas. Gal dėl to, kad pirmasis, tikras iššūkis, ir nušviečiantis, didis – didinga tema, apie žmogaus ir Dievo santykį. Ši tema visą gyvenimą nepaliko ramybėje ir graikų rašytojo Niko Kazantzakio (1883–1957), gimusio Kretoje, neturtingoje šeimoje, baigusio berniukų mokyklą vienuolyne ir mintinai mokėjusio šventųjų biografijas. Religinės tematikos romanas „Paskutinis gundymas“ – apie Kristų ir jo kaip žmogaus dvejonę, virtusią žmogiškąja kančia. Versdama buvau Kristaus amžiaus, 33-ų, tačiau romano Kristus atrodė už mane žymiai brandesnis ir vyresnis, nors ne mažiau nei aš „pasimetęs“ savo misijoje. Versdama laukiausi antrosios savo dukters. Kai gimė, išėjo ir knyga. Tai pasirodė labai simboliška, stebėjosi ir leidėja Lolita Varanavičienė („Tyto alba“). Kaip susiradau šią leidyklą? Per žurnalą „Moteris“. Atvykusi atostogoms į Lietuvą, skaitydavau daug laikraščių ir žurnalų, tarsi bandydama pasivyti prarastą laiką. Tame žurnale aptikau interviu su leidėja – ji pasakojo ketinanti išleisti N. Kazantzakio „Paskutinį gundymą“, išverstą tiesiogiai iš graikų kalbos, ir kad trūksta retesnių kalbų vertėjų. Juk iki Nepriklausomybės lietuviai versdavo iš „didžiųjų“ kalbų, daugiausia iš rusų ir vokiečių; beje, norėčiau pažymėti, kad vertimai išeidavo ne blogesni, nes vertėjai dirbo nekomercinėmis sąlygomis, t. y. vertėjams dirbant pagal etatą, vertimas buvo ne veikla, o profesija (kūrybiniam procesui požiūris ir socialinis stabilumas neretai daro lemiamą įtaką). Tuomet jau gerai kalbėjau graikiškai, Kipre dirbau vertėja, tad nuskubėjau tiesiai į leidyklą ir įžvalgioji leidėja manimi patikėjo. Kūrinys pateko į lietuvių skaitytojų rankas pačiu laiku, 1997-aisiais. Tada Lietuva, kaip ir visas pasaulis, dar skaitė popierines knygas ir troško naujų vertimų, tebemylėjo klasiką. Taigi vertimą sutiko kaip ir dera N. Kazantzakiui: romanas gana plačiai pristatytas Lietuvoje, susitikimuose su skaitytojais dalyvavo net Graikijos konsulas, pasirodė ir literatūros kritikų straipsnių, romanas gretintas su garsiuoju to paties pavadinimo Martino Scorsesės 1988 m. filmu. Lietuva sužinojo apie „Paskutinį gundymą“ pagal pagarbią tvarką – pažintis su filmu pirmiausia užsimezgė per knygą ir jos vertimą. Taip pat tai buvo vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos kontaktų su Graikijos kultūra.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį neturistinį Kiprą?

Mano apibūdinimas nebus objektyvus, nes santykis su sava emigracijos šalimi labai kinta. Formuoja ir pergyvena etapus, kurie vienas nuo kito skiriasi. Ir emigracijos neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Tačiau emigranto žvilgsnis visad vertingas tuo, kad dvi savo šalis – gimtąją ir įgytąją – toks žmogus vertina per atstumą ir gerokai platesniame kontekste. Ar aš tikrai esu emigrantė? Ir taip, ir ne... Mano gyvenime už Lietuvos ribų išties būta svarbių emigrantės patirčių, todėl nesibaidau termino „emigrantė“ (yra tokių, kurie šio žodžio nevartoja sąmoningai), nors iš tikro esu labai arti Lietuvos ir praleidžiu čia nemažai laiko. Bet kaip tai siejasi su šiuolaikiniu Kipru? Siejasi. Mat Kipre paskutiniais dešimtmečiais vyko visai kitokie procesai – kone priešingi – nei Lietuvoje. Vienas ryškesnių pavyzdžių: Lietuvoje, įstojus į Europos Sąjungą, infrastruktūros situacija pagerėjo, o Kipre – atvirkščiai, nes tuo pat laiku, 2004 m., Kipras į ES stojo turėdamas aukštus ekonominius rodiklius, o Lietuva – žemus. Ilgainiui regionai beveik susilygino, ir pasirodė, jog tai apgalvota ES politika. Kitaip tariant, gyvename vienoje Sąjungoje, tik Kipre žymiai daugiau euroskeptikų, kadangi per tuos metus nunyko ištisos smulkiojo ir vietinio verslo grandys – juk Kipre nuolat gyvavo laisvoji rinka ir nebuvo socializmo. Iš lengvosios pramonės ir aukštos kokybės bankininkystės paslaugų valstybės – Lietuva, iki įstodama į ES, šių šakų nė nespėjo išvystyti – Kipras tapo kone vien turizmo šalimi, ir tai nuvylė tą dalį kipriečių, kurie ligi tol investavo, įgijo išsilavinimą ir ruošėsi veikti kitose verslo ir ekonomikos srityse. Kalbu apie 2004–2014 m. laikotarpį. Nemažai kipriečių emigravo įprasta kryptimi – į Dubajų ar turtingesnes Afrikos šalis, kur jų verslas pelningesnis. Darbo rinka ėmė trauktis. Žinoma, panašiai nutiko ir visai Pietų Europai, t. y. per pastaruosius dešimtmečius įvyko savotiškas regiono nuvertinimas, kadangi sunkioji pramonė buvo sutelkta šiauriniuose ES regionuose. Kodėl taip kalbu? Nes tai atsispindi ir žmonių nuotaikose, o tarp žmonių – ne tarp sprendimų vadžias laikančių politikų – glūdi tiesa. „Mano“ Kipras gyvena melancholijoje ir nostalgijoje, tarsi pats būtų iš savo šalies emigravęs. Žinoma, šioje asmeninėje nuomonėje girdisi ir kartos balsas, tačiau jis reikalingas ir tikras. Kipras šiandien – lyg mini Amerika: daug įtampos ir dramos, daug skirtingų rasių žmonių bei pabėgėlių, ir kiekvienas savinasi Kiprą kaip savo namus, nes sala išties dovanoja tokį jausmą – nesijauti kaip svečias, veikiau kaip užkariautojas. Demografine, kultūrine, socialine situacija Kipras ryškiai skiriasi nuo Lietuvos. Jungia tik ES projektai, bet juos atėmus – panašumo mažai. Vienas privalumas – kad Kipras ir Lietuva jau nemažai viena apie kitą žino ir lengvai suranda žemėlapyje. Yra ir vienas esminis, jungiantis panašumas – abi šalys yra rytinės ir nuolatinį pavojų kenčiančios Sąjungos sienos. Ginti bendras sienas turime patys – kaip tikri diogenai, gebantys susitarti su kita puse. Etimologiškai žodyje „diogenas“ yra du dėmenys – „dio“ (dvi) ir „genēs“ (tautos, gentys), – o pasienių tautoms visad būdinga mišri ir sudvejinta pasaulėjauta.

Koks Jūsų pačios požiūris į po salą zujančius turistus? Ar juos galima suklasifikuoti į tam tikrus tipažus?

Matote, kai pati nesitapatini su turistu, tai nuolat stebi kultūrų elgesį aplink, o jis spalvingas. Ir suklasifikuoti galima. Britai, rusai, izraeliečiai, arabai, švedai, vokiečiai ir kt. labai skiriasi vieni nuo kitų. Tačiau turizme nėra Rytų ir Vakarų, Pietų ir Šiaurės. Klasifikacija pagal šias linijas nebūtų tiksli. Yra tik kultūriniai skirtumai, kurie atostogaujant ir atsipalaidavus labai išryškėja. Juk atvyksta įvairūs tam tikros šalies žmonės. „Liaudis“ tikrąja šio žodžio prasme. Man, jau seniai gyvenančiai saloje, nesunku išskirti ne tik kiekvienos šalies atstovų įpročius, bet ir tai, kaip jie per paskutinius dešimtmečius pasikeitė. Viskas nuolat kinta. Mane visados stebino, o dabar jau žavi graikų svetingumas, darbštumas (turizmo sezono metu gali dirbti 24/7), begalinė kantrybė ir mokėjimas visus toleruoti, su visais bendrauti, įsiminti vardus ir net svečių gyvenimo faktus. Tai susiję ne su pelnu, bet su charakteriu – panašūs yra ir gruzinai. Viena iš gausaus turizmo į šią šalį priežasčių yra vietiniai žmonės – graikai, jų kultūra ir buitis. Jie sukuria absoliučios laisvės nuotaiką – ilsėkis, žmogau. Būtent – „žmogau“. Atleidžia, jei nusižengi taisyklėms – o turistinėse šalyse tai kasdienybė, – nesekioja paskui, jeigu padarai ką nors ne taip ar pamiršti sumokėti. Graikai – pasaulio diplomatai, todėl čia visad telksis atvykėliai – gėriui ar blogiui. Na, turizmas, žinoma, atstovauja gerajai pusei, juk turistai neatvyksta užkariauti. Užkariauja tik monopolijos ir ginklai. Apie tai nekalbėsiu, nors galėčiau. Gausiausias turizmas į Kiprą buvo ir lieka iš Britanijos. Britai, kaip viskio mėgėjai, palikdavo daug pelno barams ir tavernoms, tačiau dabar neretai pasidalina vieną kebabą tarpusavy – taupo. Skandinavai turi „sunkių klientų“ reputaciją – net ir šimto žmonių grupė kiekvienas paprašo savo sąskaitos iki cento (žodžiu, jų privengiama, nes padaugėja darbo padavėjams). Lenkai dažnai valgo ir geria alų prie kioskų, ir vietiniai į juos šnairuoja, nors šiaip nepriskiria šykštiesiems. Jie, beje, dar neseniai turėjo kišenvagių reputaciją, traukdavo iš kišenių mobiliuosius, – šitaip veikdavo organizuotos gaujos... Lietuviai iki šiol elgdavosi panašiai kaip rusai – neskaičiuodavo išlaidų, viską norėdavo pabandyti, ir dėl to buvo labai mėgiami, o vienais metais nuskambėjo kaip gausiausiai perkantys ekskursijas, taigi Kipro televizija net parengė specialų reportažą apie lietuvius. O čekai ir slovakai dažnai nė neišeina iš viešbučio – matyt, paveikti „viskas įskaičiuota“ filosofijos. Vokiečiai, nesiskirdami su kuprinėmis ir sportiniais sandalais, nuolat keliauja pėsčiomis ir tyrinėja landšaftą. Izraeliečiai, atvykstantys į salą vis dažniau (juk kaimynai), nenoriai laikosi europietiškų standartų ir, pavyzdžiui, užsirūko tavernose, o kartais skundžiasi maistu, nors maistas gali būti nuostabiausios kokybės, – derasi. Arabai gana triukšmingi ir visur nešiojasi savo muziką, nė neklausdami, ar kitiems patinka. Kinai Kipre lankosi tik labai turtingi ir apsigyvena brangiausiuose viešbučiuose, bet yra labai kaprizingi – turi graikams nesuprantamų užgaidų. Padaugėjo turistų iš Afrikos – sulig srautu pabėgėlių, kurių jau – kas dešimtas salos gyventojas. Jie laikosi gana nuošaliai, atsargiai, tarsi pratintųsi. Dabar, kai Kipre neliko rusų, jų vietą užėmė ukrainiečiai, tik anksčiau kipriečiams jie būdavo vienas veidas, viena rasė, o dabar jau klausiama: „Iš kur jūs?“ Jei „rusas“ sėdi tavernoje, tai garantuotai – ukrainietis, neretai su vėliavėle. Viskas nuolatos kinta ir visa saloje matyti kaip ant delno...

Kokia knygų leidybos politika taikoma Kipre? Ar valstybė, taip pat kaip Lietuvoje, finansuoja nekomercinių verstinių ir vietinių autorių knygų leidybą? Ar yra rašytojų sąjunga?

Taip, finansuoja, ir gan nemenkai, bet pakliūti į finansuojamų sąrašą nelengva. Reikia būti žinomam Kipre, todėl dažniausiai rašytojai dar yra ir žurnalistai, ir mokslininkai, ir mokytojai. Tiesa, po truputį visa tai keičiasi, bet rašytojas ar poetas visados turi ir kitą intelektualinį darbą, kuriame gauna tam tikrų privilegijų (trumpesnė darbo diena, ilgesnės atostogos). Kai darbo diena nenormuota, neįmanoma rašyti. Kitaip tariant, rašytojas Kipre būtinai turi kitą stabilų, aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą ar pajamas, leidžiančias jam planuoti kūrybinį laiką. Ar tiems, išskirtiniams, atitenka ir finansavimas? Ne visad. Bet dažnai – taip. Finansavimą skirsto ekspertai, kuriais dirba mokslininkai arba nusipelnę meno sričių atstovai. Nemenką vaidmenį šiame procese atlieka universitetas ir akademinės bendruomenės nuomonė. Manau, tai nėra blogai. Esu gavusi finansavimą ir aš – versti Kipro literatūrą į lietuvių kalbą (Panosˋo Joannidisˋo knygą „Suvestos sąskaitos“ ir Myrto Azinaˋos „Išbandymą“ – abi išverstos 2018 m., išleido „Alma littera“). Rašytojų sąjunga yra, tačiau ji ne tokia kaip LRS. Kipre jie net sąjungos patalpų neturi, ką jau kalbėti apie kokius nors etatus. Tačiau tai nereiškia, jog sąjungos nariai yra vargšai. Dažniausiai jie turi privačias patalpas – nuosavą teatrą, kavinę, knygyną, – ten rašytojai ir posėdžiauja. Juos noriai priglaudžia ir Kipro universitetas. Sąjungos pirmininkas – sudėtinga pozicija, taigi dažnai rotuojama: juo nesiekiama būti, nes dirbti tenka daug ir visuomeniniais pagrindais. Tačiau juo tapus, įgyjama nemenkos įtakos visuomenėje. Ir bendravimas su žemynine Graikija artimesnis, o juk Kipre kiekvienam rašytojui šis santykis svarbus – viena kalba, viena helenizmo istorija, plius leidybiniai reikalai.

Esate minėjusi, kad „poezija Graikijoje – ne tik festivalinė, ji kasdien cituojama, skaitoma, interpretuojama“. Ar dažnai galima pamatyti vietinius žmones su knygomis rankose? Kokia čia skaitymo kultūra? Kipre yra nepriklausomų knygynų?

Nepriklausomų? Kipre visi knygynai privatūs ir šiuo požiūriu tikriausiai nepriklausomi. Dažniausiai priklauso žmogui, vienaip ar kitaip susijusiam su literatūra, – poetui ar rašytojui. Tai, beje, įdomus fenomenas. Tokių knygynų dar visai neseniai būta beveik kiekvienoje gatvėje, tačiau liko tik centriniai. Globalus ir greitėjantis procesas. Kai kurie pavertė knygynus knygynais-kavinėmis (jie, beje, labai lankomi ir ten skaitančių daug). Su knygomis po pažastimi žmonės nevaikšto. Tokį masinį fenomeną esu mačiusi turbūt tik Rusijos didmiesčiuose. Europoje žmonės nešiojasi knygas ten, kur reikia ilgai važiuoti viešuoju transportu. Daug skaitančių Atėnų metro. Kipre, kur nuolat šilta, atstumai nedideli ir nereikia skubėti, skaitoma parkuose ir lauko kavinėse. Jaunimas dažniausiai skaito planšetėse ir beveik niekad kitaip. Graikai lengvai eiliuoja, ir graikų kalba labai plastiška. Stebina, kad greit įsimena eilėraščius – perskaito ir jau atsimena. Manau, dėl to, kad jų santykis su šnekamąja kalba laisvas, visai nesuvaržytas – nebijo išsakyti, ką galvoja čia ir dabar, ir dažnai tai įvynioja į nuotaikingą ar ironišką ketureilį. Tai kūryba kasdieniame bendravime ir buityje. Gyva liaudies kūryba ar panašiai...

Prieš ketverius metus pirmą kartą abiejų kultūrų istorijoje buvo pristatyti net du lietuvių leidiniai-vertimai į graikų kalbą – dvikalbė lietuvių poezijos antologija „Septyni XXI-ojo amžiaus lietuvių poetai“ ir Jūsų knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Kokių atgarsių šie vertimai sulaukė graikų literatūros lauke?

Jau prieš ketverius... laikas bėga greitai – knyga išeina lėtai. Jūsų minimos knygos sulaukė skirtingos, bet žingeidžios auditorijos dėmesio, ir tikrai išėjo beveik tuo pačiu metu. 2018-ieji buvo visapusiškai turiningi metai lietuvių literatūrai Graikijoje. Tada aktyviai prisidėjo ir Lietuvos ambasada Graikijoje, ir pats ambasadorius Rolandas Kačinskas, o tai rodo, kad sėkmė – neretai kolektyvinių pastangų rezultatas. Antologija, kurios sudarytoja ir įvado autorė buvau, 2018 m. pristatyta Šiaurės Graikijoje – didžiausioje Graikijos knygų mugėje Salonikuose. Iš septynių antologijos poetų į knygų mugę atvyko Aušra Kaziliūnaitė ir Marius Burokas. Neįkainojamą darbą atliko vertėjas Sotirios Souliotis kartu su Salonikų leidykla „Šekspyrikon“ (Σαιξπηρικόν). Per juos, kaip per žinomus kultūros srities žmones Graikijoje, gandas apie antologiją pasiekė ir Atėnus. Atėnuose šiandien jau irgi ieškoma būdų, kaip išleisti dar vieną poetinę antologiją, gal su kitu vertėju ir kitais autoriais. Apie leidinį vyko ne viena diskusija Salonikų radijuje, knyga plačiai nuskambėjo interneto puslapiuose, susijusiuose su leidykla ir jaunosios kartos poezija. O mano knyga tapo labiau žinoma Atėnų auditorijai, kuri man artimesnė – juk dažniau lankausi Atėnuose, esu dėsčiusi vertimo teoriją Atėnų universitete. Tad knyga labiau paplito mano pažįstamų rate, akademinėje bendruomenėje, rašytojų ir kūrėjų sąjungose, jų knygynuose, Rodo saloje, kur veikia Tarptautinis rašytojų ir vertėjų centras. Esant užsienio rašytoju, reikia pažinti vietinius žmones ir netgi kalbėti jų kalba, kad pakviestumei juos į diskusiją ar pristatymą. Vien skelbimo žiniasklaidoje ar kitose medijose nepakanka, net jei aprašymas ir labai puikus. Man daug padėjo Atėnų leidykla „Nefeli“, surengusi svarbią diskusiją kultūros laidoje per I-ąją Atėnų programą, be to, žinoma, įtakos turėjo tai, kad pati kalbu graikiškai. Tik dėl to mano knygos vertimas ir išėjo – juk joje nemažai kalbama apie graikų kultūros įtaką man kaip lietuvei. Būta dar ir kitų lietuvių literatūros vertimų į graikų kalbą. Esu išvertusi Sigito Parulskio kūrybos rinktinę „Dulkėmis ir pelenais“ (2001) minėtam Rodo centrui. Sotirios Souliotis išvertė Donelaičio „Metus“ (2020) – „karantininis“, labai prasmingas Lietuvos ambasados Graikijoje projektas. Yra išėję ir lietuvių literatūros vertimai ne iš lietuvių kalbos: Janinos Degutytės poezijos rinktinė (leidykla „Perispomeni“, 2013), Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ („Psichoyios“, 2011) ir tos pačios leidyklos išleistas Sauliaus T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ (1996). Apie vertėjus duomenų neradau. Spėju, versta iš prancūzų, pagal graikams įprastą tradiciją.

Ar galėtumėte apibūdinti šiuolaikinės graikų literatūros tendencijas? Apie ką rašo jauniausia rašytojų karta? Kokia čia literatūrinės kritikos ir kultūrinės spaudos situacija?

Graikai – gausiai rašanti tauta. Yra net posakis: „Noriu paskaityti – pats ir parašysiu“. Juokauju, nors tiesa. Knygynuose autorių knygos dar visai neseniai būdavo dėliojamos kaip bibliotekose, abėcėline tvarka, ir prie vienos raidės galėdavai pasiklysti. Temų ar žanrų požiūriu irgi – neįtikėtina įvairovė. Be tabu. Gerai, kad graikai literatūroje atvirai kalba apie visus savo istorijos etapus, neišskirdami ar neištrindami nė vieno, netgi juodžiausios karinės diktatūros metų (1967–1974). Atvirkščiai, apie tai rašoma dar gausiau. Vieni rašo už, kiti – prieš. Daugiausia, žinoma, prieš, ir tai suformavo stiprią kairiųjų literatūrą, kadangi diktatūra buvo ultradešinė. Tačiau lūžis tarp kartų, be abejo, jaučiasi, nors tai imta pastebėti ne taip seniai. Galiu pasakyti, jog tie autoriai, kuriems šiandien iki penkiasdešimt, rašo vienaip, o tie, kuriems virš penkiasdešimties, rašo kitaip. Graikų literatūrai didelę įtaką padarė ES projektai (nesakyčiau, kad tik gerą – juk tai projektai). O gal apskritai – naujoji epocha. Nesu tikra. Tačiau graikai visados buvo kitokie, ne itin pritampantys ES kontekste, tiksliau, bet kokiame kontekste. Jie linkę į karštus disputus, diskusijas, klausimus, hipotezes, nors kaip žmonės yra labai taikūs ir netgi rytietiškai ramūs. Stoiški. Tiesiog Graikijoje istoriškai susikerta kaip niekur daug kultūrinių-politinių energijų ir tradicijų, tad graikų kasdienybėje neišvengiamai knibžda netikėti klausimai ir rūpesčiai dėl pasaulio. Jaunoji karta, tiesą sakant, žvalgosi į Vakarus arba į Tolimuosius Rytus, ten, kur technologijos. Tai atsispindi ir literatūroje. Tarp jaunosios kartos atstovų vyksta diskusija, ar bereikia senosios graikų kalbos mokyklose, ir kai kurie išreiškia nuomonę, kad graikų abėcėlė nepatogi technologijoms, kad verta toleruoti nebent lotyniškomis raidėmis parašytą graikišką tekstą, nes toks jis lengviau patektų į tarptautinę duomenų bazę, ir taip toliau. Esama visokių naujosios kartos radikalų, ir tik pagarba senajai kartai, kuri Graikijoje gyvybinga ir svarbi, tą radikalumą suminkština. Suminkština ir didžiulė problematikų įvairovė, ir konkuruojančios tarpusavyje idėjos – įvairovės kartais pasigendu Lietuvoje. Daug emocijų ne taip seniai sukėlė Šiaurės Makedonijos, kaip kitos šalies pavadinimo, klausimas, ir, nors Europos kontekste graikai su savo demonstracijomis atrodė kaip nacionalistai, tačiau su tuo nieko bendra – jie išgyvena neeilinio savo istorinio palikimo ir užsitęsusią naujojo identiteto dramą. Tas pat justi ir jaunųjų kūryboje – jiems tai įkvėpimo šaltinis.

Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena? Aplinka Jums svarbi, ar dirbti galite bet kur – oro uoste, kavinėje, autobuse ir t. t.?

Pirmiausia, stengiuosi pradėti darbą kuo anksčiau rytą, kad pasisemčiau kuo daugiau šviesos. Man svarbi ne tiek vieta, kiek šviesa. Manau, toks įprotis atsidaro gyvenant Viduržemio pietuose. Jei galiu, tai keliuosi su saule, tačiau Kipre nuolat aušta apie šeštą ryto, tad šviesos ruožas būna ilgas. Galiu dirbti keliaudama, bet nelieka laiko stebėti kelionės, todėl, kai keliauju, dažniausiai esu ten, kur esu. Žiūriu į debesis. Geriausia man dirbti bibliotekose. Jose ir praleidžiu daug laiko, redaguodama savo tekstus ir knygas. O į biblioteką važiuoju dviračiu – labai gerai veikia mintis.

Kokių įspūdžių iš Lietuvos šią vasarą parsivešite? Pavyko atrasti kokių nors giliai sujaudinusių dalykų?

Vasarą Lietuvoje vis labiau atvirstu į kaimietę ir žemaitę. Daug darbo gimtojoje sodyboje prie Kelmės. Tėvai amžėja, darbo daugėja, tempas lėtėja. Mėgstu važinėti po kitus kaimus ir lankyti pažįstamus ar gimines. Be to, vasara tam palankus metas. Lietuvoje šiandien regiu – gal mano regėjimas ir kreivas – tarsi dvi šalis: vieną – sostinės, o kitą – tų dramatiškai tuštėjančių arba pasipildančių naujais verslais miestelių ir kaimų. Jaudina politiniai siūbavimai, jaudina, nes daug ko nepajėgiu suprasti ir įsprausti į savo žmogiškos logikos ribas. Lietuvoje nuostabu viskas, kas nepolitizuota (turbūt kaip ir visur). Mane jaudina pokalbiai su žmonėmis, giminėmis – jie papasakoja artimiesiems daug to, ko kitiems negali pasakyti. Lietuva – tarsi neišpasakota ir neužrašyta istorija. Išoriškai darbšti gražuolė, o viduje chaotiškas nerimas. Nežinau, ar nerimas gali būti apgalvotas ir pasvertas. Turbūt ne.