Pasaulio puslapiai - Danų literatūros mėnuo
Ovidijus Jurevičius
Meistriškai parašytas, jaudinantis ir užburiantis pasakojimas apie kasdienes akimirkas, kuriose telpa ištisa amžinybė.
Knygoje jautriai pasakojama Tonjaneso – mažo Kantabrijos kaimelio šiaurės Ispanijoje – istorija nuo hipotetinio paleolito iki pat šių dienų. Autorius veda mus per laiko ribų nepažįstantį Tonjanesą, tais pačiais keliais, pro tuos pačius namus, malūną, Bolao uolas, bažnyčią ir kapines, per tuos pačius įvykius, kurie kartojasi tai vienu, tai kitu laiku, nes yra žmogiški: pirmąjį bučinį, kaimynų nesantaiką, pralietą kraują, iki mirties graužiantį pyktį, motinos meilę, praradimą, įsiveržiantį beveik į kiekvieno žmogaus gyvenimą, mirtį. Jo vaizduojami žmonės atgyja ne tik svarbių istorinių įvykių fone, bet ir paprastose buitinėse situacijose. Nesutarimai, baimės, skausmingi praradimai, žemiški ir dangiški troškimai tampa universalių jausmų – meilės, mirties, pinigų, karo, sekso, motinystės ir religijos – iliustracijomis bei simboliais.
XIX a. vidurys, neramumų kupinas, atšiaurus JAV ir Meksikos paribys. Sekame bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio vaikio pėdomis. Išbandęs jėgas kautynėse, paragavęs mūšių, jis prisijungia prie žiaurumu pagarsėjusios Glentono gaujos, nusamdytos žudyti ir skalpuoti Šiaurės Amerikos autochtonų, nepaklūstančių baltaodžiams. Gaujos dvasinis vadas – teisėjas Holdenas, beplaukis albinosas milžinas, karo filosofas, dykumų pamėklė ir beveik metafizinė galia, vadovaujanti smurtingų lėbautojų, driskių ir nepritapėlių kariaunai. Jų žygis, susidedantis iš ilgų kelionių, pasalų, kruvinų mūšių ir šėlsmo naktų, neilgai trukus išsigims į pragarišką žiaurumą, nušluos daugybę pasipainiojusiųjų kelyje ir užlies įspūdingą kraštovaizdį krauju.
Remdamasis tikromis istorinėmis asmenybėmis, šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy išradingai atkuria tamsiuosius JAV istorijos laikus, paženklintus beveik nebaudžiamo smurto ir naikinimo. Tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką Laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją išvirkščiai, tikrovę supinantis su karštligiškais sapnais, liudijantis absurdišką, haliucinacišką krašto apokalipsę. Kraujo meridianas – vienas svarbiausių XX a. romanų, parašytas barokiška, grandioziška kalba, atšiauriems gamtovaizdžiams ir bjauriems juose klaidžiojantiems žmonėms suteikiančia keisto, įspūdingo, ilgai nepaleidžiančio grožio.
Augintiniai – tai ne naminiai gyvūnėliai. Taip vadinti vaikai, kurie buvo palikti ar apleisti artimiausiųjų, taip pat ir tie, kurie niekada neužaugo. Šis dv
Dr. Ieva Balčiūnė bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyr
Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.
Tomas Petrulis (gim. 1987) studijavo Vilniaus universitete ir tapo istorijos (medievistikos) bakalauru ir religijos studijų magistru, dirbo archyvuose, rankraštynuose ir muziejuose. Anksčiau išleistos dvi kritikų dėmesio sulaukusios jo poezijos knygos: „Triukšmo gyvatė“ (2017) ir „Sterili“ (2020). Abi pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, „Triukšmo gyvatė“ įtraukta į „Metų knygos“ rinkimų penketuką. Išleista rinktinė ukrainiečių kalba „Išnaša apie mirusį dievą“ (vert. Jurij Zavadskyj ir Marius Burokas, 2020). Kūryba taip pat versta į anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas.
Jei yra, kas daikto kūną suspaudžia, ir yra, kas atleidžia, ar tai nėra tolygu ir jo menamų kalčių atleidimui? Pamirštų žmonių kūnų ir sulaužytų daiktų kūnų ertmės murma tą patį, ir niekaip nepavyksta išgirsti, už ką jiems atleista. Štai sulaužyta nebeatpažįstamai burna žmogaus ir kartu su juo parvirtusio daikto burna – jų pašaipa blyški šalia kraujo pralieto yra tarsi nuoroda į jų ateitį bendrą. Juk jie nublanks, jie nublanks ir taps anemiškai blyškūs, ir nebeatskiriami atmintyje, visiems bendroje.
yura yura japoniškai reiškia svyruoti, linguoti, siūbuoti, banguoti. Šis žodis ne tik fonetiškai artimas lietuviškam žodžiui jūra, bet ir per savo reikšmę leidžia filosofiškai pažvelgti į patį ėjimo procesą.
Taip pavadintos knygos ašis – Nariaus Kairio patirtys keliaujant Šikoku 88 šventyklų keliu, savanoriaujant prieštarų kupinoje budistinėje šventykloje ir darbuojantis aukštai kalnuose įsikūrusiame, miško atsodinimu besirūpinančiame ūkyje.
Tai ne tradicinis travelogas apie Japoniją ir jos gyventojus, o veikiau – savotiška atminties procedūra. Pasitelkdamas apmąstymus, poetines įžvalgas ir antropologinį pastabumą, balansuodamas tarp užmaršties, fikcijos ir prisiminimų, autorius ne tik dar kartą nueina – žodis po žodžio – kelią, neabejotinai tapusiu vienu reikšmingiausių jo gyvenimo įvykių, bet ir klausia, kaip toli apskritai galima nueiti, niekur nenueinant?
https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Yura-yura-88-sventyklu-kelias/
