Metų knygos dizainas

Šimtas kartų girdėta: tariamoji nuosaka istorijoje neegzistuoja, negali būti kvailesnio klausimo – kas būtų, jeigu būtų. O tai kodėl tada šimtai patarimų, kaip turėjo elgtis Smetona 1940-ųjų birželį? Kiek patarėjų, mokytojų, smerkėjų! Vadinasi, esame įsitikinę, kad viskas galėjo būti kitaip. Klausimą „kas būtų“ reabilitavęs Alexanderis Demandtas manė: nustatyti „kaip buvo“ – pastanga verta pagarbos, bet tai tik pusė istoriko darbo. Kita pusė – kaip galėjo būti kitaip. Apie tai, regis, mąstė Norbertas „Paskutinėje vasaroje“, o dabar pratęsia – jeigu 1940-ieji būtų buvę kitokie ir Lietuva kartu su Vakarais būtų pasiekusi 1968-ųjų vasarą ir dainavusi kartu su „Portugalais“: nieko man nereikia, man ir taip gerai… – prof. dr. Alfredas Bumblauskas

Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Nebūtame kalendoriuje išryškėjo 1968-ųjų vasara, atnešusi daugybę permainų: senųjų politikų kartai užleidžiant pozicijas, kilo audringi jaunimo protestai, ginčai dėl Antano Smetonos atminimo, mene skleidėsi hipių ideologija, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai. Į praeitį ėmė trauktis ištisa epocha, pasaulis keitėsi nuo Vilniaus iki pat Lisabonos ir net... Angolos.

Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautoris, vienas iš istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) susilaukė didžiulio atgarsio, tapo „Metų knygos rinkimų“ nugalėtoja dokumentikos ir publicistikos kategorijoje ir iki šiol išlieka viena reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio negrožinių knygų.“

https://www.auksozuvys.lt/products/fado-trumpa-neivykusi-lietuvos-istorija?srsltid=AfmBOoqK9l3tOZftdnJCmD8_-8GSpgdEAislwIHw75u6ynbCTcavkU5Q

Vakarų visuomenėje įvyko tylus paradigmos pokytis. Michelio Foucault aprašytą disciplinos visuomenę, kuri gimdė neįtinkančius kitus (nusikaltėlius, bepročius), pakeitė šiuolaikinė pasiekimų visuomenė. Jos šūkis: „Taip, mes galime!“ Čia tarpsta išsekę, persidirbę individai, negebantys džiaugtis savo darbo rezultatais. Laisva valia mes tapome išnaudotojais patys sau, o visuotinė prievolė „realizuoti save“ pasėjo depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimus. Šios būklės ženklina XXI amžiaus pradžią. Jau nebereikia gintis nuo laukinių žvėrių kaip senovėje ir net nuo virusų – dabar, anot Byung-Chul Hano, didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių psichika. Pasveikti galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti.

https://www.kitosknygos.lt/knygos/Nuovargio-visuomene

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji. Tik šie neslopina – priešingai, pagalanda atidumą permainoms, vos regimiems niuansams, sąmojui; atveria naujas laiko ir žmogiškosios egzistencijos plotmes. Solvej Balle tekstuose pinasi fikcija, mokslas ir filosofija, o dėmesys kalbai ir formai kuria hipnotizuojantį pasakojimo ritmą.

„Solvej Balle – išskirtinė rašytoja, pasikartojime įžvelgianti subtiliausius ir įdomiausius pokyčius. Nieko panašaus į Apie tūrio apskaičiavimą nesate skaitę. Šis nepamirštamas romanas – apmąstymai apie kiekvieno mūsų vienišą ir mįslingą būvį laike, apie to laiko patyrimą, apie trapias, tačiau neišdildomas žymes, kurias paliekame pasaulyje. Ir taip kasdien.“ – Hernan Diaz

https://www.hubris.lt/preke/solvej-balle-apie-turio-apskaiciavima-i-knyga/

yura yura japoniškai reiškia svyruoti, linguoti, siūbuoti, banguoti. Šis žodis ne tik fonetiškai artimas lietuviškam žodžiui jūra, bet ir per savo reikšmę leidžia filosofiškai pažvelgti į patį ėjimo procesą.

Taip pavadintos knygos ašis – Nariaus Kairio patirtys keliaujant Šikoku 88 šventyklų keliu, savanoriaujant prieštarų kupinoje budistinėje šventykloje ir darbuojantis aukštai kalnuose įsikūrusiame, miško atsodinimu besirūpinančiame ūkyje.

Tai ne tradicinis travelogas apie Japoniją ir jos gyventojus, o veikiau – savotiška atminties procedūra. Pasitelkdamas apmąstymus, poetines įžvalgas ir antropologinį pastabumą, balansuodamas tarp užmaršties, fikcijos ir prisiminimų, autorius ne tik dar kartą nueina – žodis po žodžio – kelią, neabejotinai tapusiu vienu reikšmingiausių jo gyvenimo įvykių, bet ir klausia, kaip toli apskritai galima nueiti, niekur nenueinant?

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Yura-yura-88-sventyklu-kelias/

Tomas Petrulis (gim. 1987) studijavo Vilniaus universitete ir tapo istorijos (medievistikos) bakalauru ir religijos studijų magistru, dirbo archyvuose, rankraštynuose ir muziejuose. Anksčiau išleistos dvi kritikų dėmesio sulaukusios jo poezijos knygos: „Triukšmo gyvatė“ (2017) ir „Sterili“ (2020). Abi pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, „Triukšmo gyvatė“ įtraukta į „Metų knygos“ rinkimų penketuką. Išleista rinktinė ukrainiečių kalba „Išnaša apie mirusį dievą“ (vert. Jurij Zavadskyj ir Marius Burokas, 2020). Kūryba taip pat versta į anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas.

Jei yra, kas daikto kūną suspaudžia, ir yra, kas atleidžia, ar tai nėra tolygu ir jo menamų kalčių atleidimui? Pamirštų žmonių kūnų ir sulaužytų daiktų kūnų ertmės murma tą patį, ir niekaip nepavyksta išgirsti, už ką jiems atleista. Štai sulaužyta nebeatpažįstamai burna žmogaus ir kartu su juo parvirtusio daikto burna – jų pašaipa blyški šalia kraujo pralieto yra tarsi nuoroda į jų ateitį bendrą. Juk jie nublanks, jie nublanks ir taps anemiškai blyškūs, ir nebeatskiriami atmintyje, visiems bendroje.

https://baziliskas.lt/produktas/daikto-kunas/

Augintiniai – tai ne naminiai gyvūnėliai. Taip vadinti vaikai, kurie buvo palikti ar apleisti artimiausiųjų, taip pat ir tie, kurie niekada neužaugo. Šis dviprasmiškas pavadinimas neatsitiktinis – jis nurodo santykio su gyvybe bei silpniausiaisiais nesuderinamumą, kuriam apibūdinti augintinio metafora, rodos, tinka labiausiai. 

Dr. Ieva Balčiūnė bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus. Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.

Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.

https://www.auksozuvys.lt/products/augintiniai-atsikratymas-vaikais-sovietmecio-lietuvoje?srsltid=AfmBOopvyPPbCE5bchUIwNT3HXKAPc067U4KVDs9bGapXE_XwobbDPcH