Metų išradingiausias vertėjas / vertėja

XIX a. vidurys, neramumų kupinas, atšiaurus JAV ir Meksikos paribys. Sekame bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio vaikio pėdomis. Išbandęs jėgas kautynėse, paragavęs mūšių, jis prisijungia prie žiaurumu pagarsėjusios Glentono gaujos, nusamdytos žudyti ir skalpuoti Šiaurės Amerikos autochtonų, nepaklūstančių baltaodžiams. Gaujos dvasinis vadas – teisėjas Holdenas, beplaukis albinosas milžinas, karo filosofas, dykumų pamėklė ir beveik metafizinė galia, vadovaujanti smurtingų lėbautojų, driskių ir nepritapėlių kariaunai. Jų žygis, susidedantis iš ilgų kelionių, pasalų, kruvinų mūšių ir šėlsmo naktų, neilgai trukus išsigims į pragarišką žiaurumą, nušluos daugybę pasipainiojusiųjų kelyje ir užlies įspūdingą kraštovaizdį krauju.

Remdamasis tikromis istorinėmis asmenybėmis, šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy išradingai atkuria tamsiuosius JAV istorijos laikus, paženklintus beveik nebaudžiamo smurto ir naikinimo. Tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką Laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją išvirkščiai, tikrovę supinantis su karštligiškais sapnais, liudijantis absurdišką, haliucinacišką krašto apokalipsę. Kraujo meridianas – vienas svarbiausių XX a. romanų, parašytas barokiška, grandioziška kalba, atšiauriems gamtovaizdžiams ir bjauriems juose klaidžiojantiems žmonėms suteikiančia keisto, įspūdingo, ilgai nepaleidžiančio grožio.

https://raraleidykla.lt/products/kraujo-meridianas

Meistriškai parašytas, jaudinantis ir užburiantis pasakojimas apie kasdienes akimirkas, kuriose telpa ištisa amžinybė. 

Knygoje jautriai pasakojama Tonjaneso – mažo Kantabrijos kaimelio šiaurės Ispanijoje – istorija nuo hipotetinio paleolito iki pat šių dienų. Autorius veda mus per laiko ribų nepažįstantį Tonjanesą, tais pačiais keliais, pro tuos pačius namus, malūną, Bolao uolas, bažnyčią ir kapines, per tuos pačius įvykius, kurie kartojasi tai vienu, tai kitu laiku, nes yra žmogiški: pirmąjį bučinį, kaimynų nesantaiką, pralietą kraują, iki mirties graužiantį pyktį, motinos meilę, praradimą, įsiveržiantį beveik į kiekvieno žmogaus gyvenimą, mirtį. Jo vaizduojami žmonės atgyja ne tik svarbių istorinių įvykių fone, bet ir paprastose buitinėse situacijose. Nesutarimai, baimės, skausmingi praradimai, žemiški ir dangiški troškimai tampa universalių jausmų – meilės, mirties, pinigų, karo, sekso, motinystės ir religijos – iliustracijomis bei simboliais.

https://almalittera.lt/products/lieka-tik-oras?srsltid=AfmBOooaNSLRcRNtKlzOnm1-W-MmypanBVcAONPxSDiNY9fxG8BaS_bL

Sulaukęs keturiolikos metų Anatolijus Kuznecovas savadarbiame sąsiuvinyje ėmė fiksuoti tai, ką žinojo, matė ir girdėjo apie Kyjivo žydų žudynes Babyn Jare, karo belaisvių mirtį, okupantų dirbtinai sukeltą badą, ukrainiečių tremtį į Vokietiją ir gimtojo miesto niokojimą. Šiuos užrašus jis vėliau papildė kitų išgyvenusiųjų atsiminimais ir sukūrė istoriškai vieną tiksliausių bei emociškai paveikiausių Holokausto ir kitų nacių nusikaltimų liudijimų – antitotalitarinį ir humanistinį romaną-dokumentą Babyn Jaras.

Babyn Jaras – tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, ir nuotykinis romanas, ir berniuko brendimo Babyn Jaro šešėlyje istorija. Kasdienybe tapusio karo fone gyvybingasis Tolia mušasi dėl runkelių, parkuose su seneliu renka kaštonus, vagia egles, bando verslauti. Dar jis labai myli katiną Titą ir grumiasi dėl pasmerktų sudeginti knygų.

https://www.leidyklalapas.lt/products/babyn-jaras?srsltid=AfmBOoqLSF282THp6jJZCJP2SsU8CJRLmMpxJQha-qwytcqQC475VVgN

Vidurio Europa nuo senovės garsėjo kaip karų draskomas regionas, kuriame per amžius rungėsi įvairios imperijos, o moderniaisiais laikais kilo du pasauliniai karai. Šios šalys nuo pat Romos imperijos žlugimo buvo nuolatinis invazijų iš rytų taikinys. Jų gyventojai priešus iš rytų vadino šuniažmogiais ir šį vardą pritaikė hunams, mongolams-totoriams, turkams, paskui rusams ir sovietams, niokojusiems šiuos kraštus ir šeimininkavusiems juose kaip tinkami.

Apžvelgdamas dviejų tūkstančių metų Vidurio Europos istoriją knygoje „Nauja Vidurio Europos istorija“ autorius įrodo, kad ji nėra vien miglota Vakarų ir Rytų takoskyra, iš dalies saugojusi Vakarus nuo šuniažmogių antplūdžio. Karų varginamame regione formavosi vientisa tapatybė, o čia gyvavusių karalysčių konkurencija sužadino ne vieną kultūrinį proveržį: tai reformacijos lopšys, čia prasidėjo romantizmas, klostėsi parlamentarizmo sistemos. Šie kraštai – tai religinių ir politinių idėjų nuolatinio mūšio laukas. O drauge tai regionas, kur nemenkas vaidmuo teko jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Tad Nauja Vidurio Europos istorija pabrėžia kintamumą ir kultūrines tendencijas, dėl kurių šie kraštai tokie saviti, o kartu skatina susimąstyti, nes „iš už horizonto braunasi nauja šuniažmogių karta, šį kartą ginkluota kalašnikovais. Jie paskiausi iš ilgos voros įsibrovėlių ir [...] dar kartą primena, kokia pažeidžiama regiono civilizacija.“

https://www.tytoalba.lt/nauja-vidurio-europos-istorija

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.
Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas autorių Alasdairą Gray’ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.

https://www.baltoslankos.lt/lanarkas-vieno-gyvenimo-istorija-keturiose-knygose

Kasmet Elina Iulijako grįžta į gimtąjį kaimą Laplandijoje, kur turi per tris dienas sužvejoti lydeką. Kai iš tamsių vandenų pradeda lįsti įvairiausio plauko senovės pabaisos, Elinos kelionė virsta gyvenimo ir mirties nuotykiu. Eliną, be kita ko, vaikosi ir policija – moteris įtariama žmogžudyste. Vis dėlto netgi inspektoriams teks įveikti Laplandijos burtus ir jos baisumus, nevaldomas būtybes ir – tikrą siaubą – gūžynių naktį.

„Lydekaitės burtai“ – veiksmo, humoro ir virtuoziškos kalbos kupinas romanas, meilės istorija, mitologinė fantazija, liaudies komedija, o kartu – negailestinga, nors ir šelmiškai pateikta, gamtą naikinančio mūsų gyvenimo būdo kritika. Tai pasakojimas, perkuriantis ne tik Laplandijos, bet ir visos Suomijos mitologiją, pašiepiantis su šiaure siejamą egzotiką ir parodantis, kodėl šio krašto iš tikrųjų neįmanoma neįsimylėti.

Juhani Karila (g. 1985) – iš Laplandijos Kemijarvio kilęs rašytojas ir žurnalistas. Tamperės universitete įgijo komunikacijos studijų magistro laipsnį. Debiutinis romanas „Lydekaitės burtai“ tapo tikra 2019 m. suomių literatūros sensacija, pelnė ir skaitytojų, ir kritikų pripažinimą. J. Karila apdovanotas Kalevi Jäntti prizu jauniesiems rašytojams ir Tähtifantasia prizu už geriausią fantazijos knygą, taip pat nominuotas Jarkko Laine apdovanojimui, kuris skiriamas originaliausiems suomių literatūros kūriniams. Įdomu, kad parašyti šį romaną autorių inspiravo Andruso Kivirähko – Lietuvoje pamėgto estų rašytojo – knyga „Jaujininkas“.

https://www.auksozuvys.lt/products/lydekaites-burtai?srsltid=AfmBOop9nazLnHy-1rGhEw9fBkemByvecEJrdddxDTDu9UV_5IXTz0H0

 „Valgyti... Gyventi... Viešpatie!“

Mačuchai, Ukraina, 1933 m. Sovietinė valdžia prievarta suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto, tad kaime siaučia badas, žiauriose kančiose miršta ne tik seni, bet ir jauni. Dėl duonos trupinio žmonės pasiruošę atiduoti viską – brangiausias šeimos relikvijas, paskutinius marškinius, savo kūną, orumą ir garbę. 

Šioje žiaurioje realybėje gyvena viena kitos nepažįstančios moterys – Javdocha ir Solomija. Viena kiekvieną rytą pabunda kamuojama žvėriško alkio, badas sunaikina viską, ką ji myli, kita karštligiškai maistu slopina skaudžią netektį ir vyro abejingumą, taip keldama grėsmę savo gyvybei, ir tik badas gali ją išgelbėti. Skirtingos istorijos ir skirtingi likimai, negalintys egzistuoti toje pat tikrovėje. Tačiau iš tiesų juos sieja nematoma likimo gija. Jie pamažu artėja vienas prie kito. Artėja tam, kad pagaliau apsikabintų ir nutiestų trapų tiltą per nepasotinamą raudonųjų kankintojų skruzdėlyną.

2022-aisiais pasirodęs ukrainietės Tanios Pjankovos psichologinis romanas pasakoja apie vieną sudėtingiausių Ukrainos istorijos puslapių – 1932–1933 metų holodomorą. Autorė poetinio užkalbėjimo žanro stiliumi subtiliai atskleidžia žmonių išgyvenimus protu nesuvokiamo siaubo pasaulyje, sykiu primindama, kad raudonos skruzdės neišnyko, kad jos tik pakeitė savo išvaizdą.

https://almalittera.lt/products/raudonuju-skruzdziu-amzius?srsltid=AfmBOor13KgfjmRZoMC7NPG0wftJZMNwKiUUoXFPsmQtwLAIxwyqCv0z

„Kažkas su manimi ne taip“ - tai esė rinktinė, tikrų istorijų ir autobiografinių pramanų knyga. Kartais ji absurdiška, bet informatyvi, sykiais elancholiška, bet juokinga. Autorius mąsto apie kultūrinį ir istorinį žmonijos paveldą, nemalonius netobulumo pasireiškimus. Jis siekia kažko pamokyti ir parodyti kai ką naujo, kitokio. Rašytojas Andrijus Liubka veda skaitytoją į žinomas ir nežinomas erdves, vietas, „kurios gali be tavęs gyventi, o tu be jų – ne.“ Niekuo neypatingos, net, rodos, menkos detalės užpildo mūsų gyvenimus. Viskas apie mus visus. Kiekviename tekste galime atpažinti, rasti save, kaip savęs jame ieško pats autorius. „Kas su manimi ne taip? – klausia Andrijus Liubka ir atsako: – Galbūt tik tai, kad gebu laisvai jausti gyvenimą ir pastebėti gyvenimo dalykus.“ Knyga parašyta dar prieš karą, dar „be svorio ant pečių“. Joje gali pasislėpti, įsivaizduoti, kad esi 2022-ųjų saugume. Po vasario 24-osios viskas pasikeitė. Ramybė trunka 192 knygos puslapius, tada išnyksta. „Tenka iš naujo išmokti girdėti, matyti, jausti kiekvieną smulkmeną, nes iš jų susideda mūsų buvimas.“

Andrijus Liubka (g. 1987) – poetas, rašytojas, eseistas, vertėjas, Ukrainos PEN centro narys. Užhorodo universitete baigė ukrainiečių filologijos, Varšuvos universitete – balkanistikos studijas. Jo knygos pelniusios daugybę literatūros premijų, verčiamos į užsienio kalbas. Jis yra tarptautinių poezijos festivalių kuratorius, taip pat aktyvus savanoris, padedantis Ukrainos kariuomenei.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/kazkas-su-manimi-ne-taip/

Artemas Čechas (g. 1985 m.) – garsus ukrainiečių rašytojas. Jo kūriniai išversti į vokiečių, anglų, lenkų, čekų, lietuvių kalbas, publikuoti užsienio periodikoje ir antologijose.

Kūrybai būdingas siurrealizmas, groteskas, filosofiniai svarstymai, literatūriniai eksperimentai ir autobiografiškumas. Nuo 2015 m. gegužės iki 2016 m. liepos kovojo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. 2022 m. vasarį vėl įstojo į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas.

„Kas tu toks?“ – kartkartėmis klausia jaunasis Tymofijus savo priešo ir draugo, kankintojo ir globėjo Felikso, traumuoto tolimo karo. „Kas aš toks?“ – romano pabaigoje savęs klausia beveik suaugęs autobiografinis Tymofijus. Pagrindinis veikėjas atsiduria atstumiančios svetimo karo patirties šešėlyje, šis karas netikėtai pasirodo esąs moralinis ir fizinis pasiruošimas savajam, nors jo šiame romane ir nerasime. Bet rasime visas tas vaikystės ir jaunystės iniciacijas, per kurias teko prasiskinti kelią į suaugusiųjų gyvenimą, kuris buvo visai ne toks, kokio tikėtasi.

https://www.slinktys.lt/kas-tu-toks.htmlb

Penkiasdešimt žymiausių Ukrainos intelektualų – rašytojų, vertėjų, žurnalistų, filosofų – dalijasi pirmųjų karo metų išgyvenimais ir patirtimis. Autorių tikslas – viską pasakoti, kad neiškristų iš atminties tas laikas, „beveik pamirštas pavasaris“, „skausmo abėcėlė“, „iškankintas optimizmas“, „dviejų pasaulių riba“, „laiko apgręžimas“, „taikos iliuzija“, „gyvenimas tarp būties ir nebūties“, tylos ilgesys.
„Ar gali naikinimo beprotybė nužudyti gyvenimo prasmes?“ – klausia žurnalistė Myroslava Barčuk. Jai tarsi atsako poetas, rašytojas Andrijus Liubka: „Tada atsiveria dar vienas karas – už teisę būti savimi, turėti savo skonį ir neįtikėtina kaina nulaikyti savo kasdienį įprotį… rytais išgerti mėgstamos kavos, atsidurti namie, pabūti su šeima. Pabūti savimi. Bent tris minutes per dieną…“ Pasak literatūros kritikės, žurnalistės Irynos Slavinskos, „šis tekstas ir jo kūrimo laikas yra tarsi asmeninė slėptuvė. Paaiškėjo, kad daugybė veiksmų ir dalykų gali tapti prieglobsčiu… šiltas švarkas su didelėmis kišenėmis, patogūs sportbačiai, didelė kuprinė, įkrautas nešiojamasis kompiuteris, interneto ryšys, karštas vanduo…“ Juk karo antonimas – pats gyvenimas. Svarbiausia – nemirti. Rytojaus rytą pabusti. Matyti daiktus ir žmones, kurie buvo vakar.

http://leidyklagelmes.lt/lt/tarp-buties-ir-nebuties-karo-padetis-ese/