Pasaulio puslapiai - Danų literatūros mėnuo
Ovidijus Jurevičius
„Valgyti... Gyventi... Viešpatie!“
Mačuchai, Ukraina, 1933 m. Sovietinė valdžia prievarta suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto, tad kaime siaučia badas, žiauriose kančiose miršta ne tik seni, bet ir jauni. Dėl duonos trupinio žmonės pasiruošę atiduoti viską – brangiausias šeimos relikvijas, paskutinius marškinius, savo kūną, orumą ir garbę.
Šioje žiaurioje realybėje gyvena viena kitos nepažįstančios moterys – Javdocha ir Solomija. Viena kiekvieną rytą pabunda kamuojama žvėriško alkio, badas sunaikina viską, ką ji myli, kita karštligiškai maistu slopina skaudžią netektį ir vyro abejingumą, taip keldama grėsmę savo gyvybei, ir tik badas gali ją išgelbėti. Skirtingos istorijos ir skirtingi likimai, negalintys egzistuoti toje pat tikrovėje. Tačiau iš tiesų juos sieja nematoma likimo gija. Jie pamažu artėja vienas prie kito. Artėja tam, kad pagaliau apsikabintų ir nutiestų trapų tiltą per nepasotinamą raudonųjų kankintojų skruzdėlyną.
2022-aisiais pasirodęs ukrainietės Tanios Pjankovos psichologinis romanas pasakoja apie vieną sudėtingiausių Ukrainos istorijos puslapių – 1932–1933 metų holodomorą. Autorė poetinio užkalbėjimo žanro stiliumi subtiliai atskleidžia žmonių išgyvenimus protu nesuvokiamo siaubo pasaulyje, sykiu primindama, kad raudonos skruzdės neišnyko, kad jos tik pakeitė savo išvaizdą.
Kasmet Elina Iulijako grįžta į gimtąjį kaimą Laplandijoje, kur turi per tris dienas sužvejoti lydeką. Kai iš tamsių vandenų pradeda lįsti įvairiausio plauko senovės pabaisos, Elinos kelionė virsta gyvenimo ir mirties nuotykiu. Eliną, be kita ko, vaikosi ir policija – moteris įtariama žmogžudyste. Vis dėlto netgi inspektoriams teks įveikti Laplandijos burtus ir jos baisumus, nevaldomas būtybes ir – tikrą siaubą – gūžynių naktį.
„Lydekaitės burtai“ – veiksmo, humoro ir virtuoziškos kalbos kupinas romanas, meilės istorija, mitologinė fantazija, liaudies komedija, o kartu – negailestinga, nors ir šelmiškai pateikta, gamtą naikinančio mūsų gyvenimo būdo kritika. Tai pasakojimas, perkuriantis ne tik Laplandijos, bet ir visos Suomijos mitologiją, pašiepiantis su šiaure siejamą egzotiką ir parodantis, kodėl šio krašto iš tikrųjų neįmanoma neįsimylėti.
Juhani Karila (g. 1985) – iš Laplandijos Kemijarvio kilęs rašytojas ir žurnalistas. Tamperės universitete įgijo komunikacijos studijų magistro laipsnį. Debiutinis romanas „Lydekaitės burtai“ tapo tikra 2019 m. suomių literatūros sensacija, pelnė ir skaitytojų, ir kritikų pripažinimą. J. Karila apdovanotas Kalevi Jäntti prizu jauniesiems rašytojams ir Tähtifantasia prizu už geriausią fantazijos knygą, taip pat nominuotas Jarkko Laine apdovanojimui, kuris skiriamas originaliausiems suomių literatūros kūriniams. Įdomu, kad parašyti šį romaną autorių inspiravo Andruso Kivirähko – Lietuvoje pamėgto estų rašytojo – knyga „Jaujininkas“.
„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“
Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.
Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas autorių Alasdairą Gray’ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.
https://www.baltoslankos.lt/lanarkas-vieno-gyvenimo-istorija-keturiose-knygose
Vidurio Europa nuo senovės garsėjo kaip karų draskomas regionas, kuriame per amžius rungėsi įvairios imperijos, o moderniaisiais laikais kilo du pasauliniai karai. Šios šalys nuo pat Romos imperijos žlugimo buvo nuolatinis invazijų iš rytų taikinys. Jų gyventojai priešus iš rytų vadino šuniažmogiais ir šį vardą pritaikė hunams, mongolams-totoriams, turkams, paskui rusams ir sovietams, niokojusiems šiuos kraštus ir šeimininkavusiems juose kaip tinkami.
Apžvelgdamas dviejų tūkstančių metų Vidurio Europos istoriją knygoje „Nauja Vidurio Europos istorija“ autorius įrodo, kad ji nėra vien miglota Vakarų ir Rytų takoskyra, iš dalies saugojusi Vakarus nuo šuniažmogių antplūdžio. Karų varginamame regione formavosi vientisa tapatybė, o čia gyvavusių karalysčių konkurencija sužadino ne vieną kultūrinį proveržį: tai reformacijos lopšys, čia prasidėjo romantizmas, klostėsi parlamentarizmo sistemos. Šie kraštai – tai religinių ir politinių idėjų nuolatinio mūšio laukas. O drauge tai regionas, kur nemenkas vaidmuo teko jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.
Tad Nauja Vidurio Europos istorija pabrėžia kintamumą ir kultūrines tendencijas, dėl kurių šie kraštai tokie saviti, o kartu skatina susimąstyti, nes „iš už horizonto braunasi nauja šuniažmogių karta, šį kartą ginkluota kalašnikovais. Jie paskiausi iš ilgos voros įsibrovėlių ir [...] dar kartą primena, kokia pažeidžiama regiono civilizacija.“
Sulaukęs keturiolikos metų Anatolijus Kuznecovas savadarbiame sąsiuvinyje ėmė fiksuoti tai, ką žinojo, matė ir girdėjo apie Kyjivo žydų žudynes Babyn Jare, karo belaisvių mirtį, okupantų dirbtinai sukeltą badą, ukrainiečių tremtį į Vokietiją ir gimtojo miesto niokojimą. Šiuos užrašus jis vėliau papildė kitų išgyvenusiųjų atsiminimais ir sukūrė istoriškai vieną tiksliausių bei emociškai paveikiausių Holokausto ir kitų nacių nusikaltimų liudijimų – antitotalitarinį ir humanistinį romaną-dokumentą Babyn Jaras.
Babyn Jaras – tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, ir nuotykinis romanas, ir berniuko brendimo Babyn Jaro šešėlyje istorija. Kasdienybe tapusio karo fone gyvybingasis Tolia mušasi dėl runkelių, parkuose su seneliu renka kaštonus, vagia egles, bando verslauti. Dar jis labai myli katiną Titą ir grumiasi dėl pasmerktų sudeginti knygų.
