Gyvenimas vartojimo instrukcija (1978) – svarbiausias garsaus prancūzų rašytojo Georges’o Pereco romanas, lyginamas su James’o Joyce’o Ulisu. Dienraščio Le Monde jis įtrauktas į 100 reikšmingiausių amžiaus knygų sąrašą.
Romano pasakojimas konstruojamas aplink vieną Paryžiaus daugiabutį, kuris tarsi nusimeta fasadą: kiekvienas knygos skyrius kviečia pasisvečiuoti vis kito kambario interjere ir pasinerti į jo gyventojų istoriją.

Gyvenimas vartojimo instrukcija – žmogiškosios būties ironijos asortimentas, atskleidžiantis genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius. Tai atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama.
Šachmatų žirgo žingsniu keliaudamas per devyniasdešimt devynis daugiabučio kambarius, skaitytojas aplanko tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsta keisčiausių istorijų, sprendžia mįsles ir galvosūkius. Knygos grožį kuria jos kompleksiškumas, atida mažiausioms ir iškalbingiausioms detalėms, susidedančioms į milžinišką dėlionę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.
1978 m. romanas pelnė Medičių apdovanojimą (Prix Médicis).

https://www.leidyklalapas.lt/products/gyvenimas-vartojimo-instrukcija

Šimtas kartų girdėta: tariamoji nuosaka istorijoje neegzistuoja, negali būti kvailesnio klausimo – kas būtų, jeigu būtų. O tai kodėl tada šimtai patarimų, kaip turėjo elgtis Smetona 1940-ųjų birželį? Kiek patarėjų, mokytojų, smerkėjų! Vadinasi, esame įsitikinę, kad viskas galėjo būti kitaip. Klausimą „kas būtų“ reabilitavęs Alexanderis Demandtas manė: nustatyti „kaip buvo“ – pastanga verta pagarbos, bet tai tik pusė istoriko darbo. Kita pusė – kaip galėjo būti kitaip. Apie tai, regis, mąstė Norbertas „Paskutinėje vasaroje“, o dabar pratęsia – jeigu 1940-ieji būtų buvę kitokie ir Lietuva kartu su Vakarais būtų pasiekusi 1968-ųjų vasarą ir dainavusi kartu su „Portugalais“: nieko man nereikia, man ir taip gerai… – prof. dr. Alfredas Bumblauskas

Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Nebūtame kalendoriuje išryškėjo 1968-ųjų vasara, atnešusi daugybę permainų: senųjų politikų kartai užleidžiant pozicijas, kilo audringi jaunimo protestai, ginčai dėl Antano Smetonos atminimo, mene skleidėsi hipių ideologija, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai. Į praeitį ėmė trauktis ištisa epocha, pasaulis keitėsi nuo Vilniaus iki pat Lisabonos ir net... Angolos.

Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautoris, vienas iš istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) susilaukė didžiulio atgarsio, tapo „Metų knygos rinkimų“ nugalėtoja dokumentikos ir publicistikos kategorijoje ir iki šiol išlieka viena reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio negrožinių knygų.“

https://www.auksozuvys.lt/products/fado-trumpa-neivykusi-lietuvos-istorija?srsltid=AfmBOoqK9l3tOZftdnJCmD8_-8GSpgdEAislwIHw75u6ynbCTcavkU5Q

„Mums į šonus įsirėžusios skalbinių virvelės, tėvas nugara atsirėmęs į karsto dangtį, pagalvoju, kad visai juokinga dabar taip matyt jį rūkantį prie savo grabo, džiaudama skalbinius to nebepastebiu, bet šiandien matau ir pagalvoju.“

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime. „Mylimi kaulai“ – pirmasis autorės romanas, skirtas suaugusiesiems.

Bernardas Burba – dailininkas, savo darbus piešiantis tušu ir plunksna, spaudžiantis šilkografijos technika. Bernardo įkvėpimo šaltinis – miestas, jo pastatai ir detalės; dažnas kūrybos motyvas – troleibusai, vaikystės fragmentai ir kasdienybės smulkmenos.

https://www.auksozuvys.lt/products/mylimi-kaulai?srsltid=AfmBOoplLvc6FZV9IA7zc2WId_bS044LA0_bopfjNiY_0HshFsJzhTnT

Jurgita Jasponytė (gim. 1981) studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019). Abi knygos buvo pastebėtos ir įvertintos tiek skaitytojų, tiek kritikų – pelnė premijų, pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukus.

Savo pirmomis knygomis J. Jasponytė stengėsi įsižeminti, „prisirišti“ prie vietos. Tą išduoda ir knygų pavadinimai. Pasak autorės, dėliodama eilėraščius ir galvodama apie trečiąjį rinkinį, pavadintą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, ji suprato, kad tas įsivietinimo procesas per knygas jau įvykęs. Ir dabar laukia kažkas kita.

Viršelyje panaudotas Eglės Gineitytės tapybos darbas „Draugas“, 2006 m., aliejus, drobė, 150 × 124 cm, MO muziejaus kolekcija.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/knygos-vaikams/Visata-atsiseda-netinkamoje-vietoje/

“Vaivorų ribėjimas” (Vilnius: AB Spauda, 2021) – dešimtoji poetės, prozininkės, vertėjos Violetos Šoblinskaitės Aleksos poezijos knyga.
Ankstesni V. Šoblinskaitės poezijos rinkiniai dažnai kupini lyrizmo, tautosakos motyvų, miesto kultūros ir senosios baltiškosios pasaulėjautos paradoksalaus palyginimo. 
Naujoji knyga “Vaivorų ribėjimas” ženklina kitas temas, kitą kalbėjimą, eilėse daugiau filosofinės meditacijos, nostalgijos, susimąstymo. Tos “dainuojamosios lyrikos”, randamos ankstesniuose rinkiniuose, jau beveik nebeliko. Autorė prabyla itin savitu, netikėtu balsu, vyrauja gilūs būties apmąstymai, galima juos pavadinti egzistencine lyrika.