Pagrindinė metų premija paskirta Ingai Navickaitei-Drąsutei už knygą „La vaste raison des gestes. Avec trois poèmes de Denise Desautels“ ir premijos diplomai autorei, knygos leidėjai Erikai Povilonytei, spaustuvėms „Hands on Press“ ir „Spaudos praktika“.
XIX a. vidurys, neramumų kupinas, atšiaurus JAV ir Meksikos paribys. Sekame bevardžio ir bešeimio keturiolikmečio vaikio pėdomis. Išbandęs jėgas kautynėse, paragavęs mūšių, jis prisijungia prie žiaurumu pagarsėjusios Glentono gaujos, nusamdytos žudyti ir skalpuoti Šiaurės Amerikos autochtonų, nepaklūstančių baltaodžiams. Gaujos dvasinis vadas – teisėjas Holdenas, beplaukis albinosas milžinas, karo filosofas, dykumų pamėklė ir beveik metafizinė galia, vadovaujanti smurtingų lėbautojų, driskių ir nepritapėlių kariaunai. Jų žygis, susidedantis iš ilgų kelionių, pasalų, kruvinų mūšių ir šėlsmo naktų, neilgai trukus išsigims į pragarišką žiaurumą, nušluos daugybę pasipainiojusiųjų kelyje ir užlies įspūdingą kraštovaizdį krauju.
Remdamasis tikromis istorinėmis asmenybėmis, šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy išradingai atkuria tamsiuosius JAV istorijos laikus, paženklintus beveik nebaudžiamo smurto ir naikinimo. Tai epinio užmojo romanas apie moralines žemumas, gaujų siaubą, beteisį laiką ir gamtos žiaurybę, išverčiantis teisuolišką Laukinių Vakarų ir amerikietiškosios svajonės mitologiją išvirkščiai, tikrovę supinantis su karštligiškais sapnais, liudijantis absurdišką, haliucinacišką krašto apokalipsę. Kraujo meridianas – vienas svarbiausių XX a. romanų, parašytas barokiška, grandioziška kalba, atšiauriems gamtovaizdžiams ir bjauriems juose klaidžiojantiems žmonėms suteikiančia keisto, įspūdingo, ilgai nepaleidžiančio grožio.
„Iliustruotas vadovas po senąsias Vilniaus spaustuves“ kviečia išsamiau susipažinti su rankinės spaudos epochos savitumais. Leidinio pirmoje ir antroje dalyse pristatomos šešios privačios ir šešios institucinės spaustuvės, veikusios Vilniuje iki XIX a. pradžios. Trečioje dalyje aptariama anoniminių spaustuvininkų veikla. Vilnietiškos spaudos originalumą iliustruoja vaizdai iš 15 rankraštinių dokumentų ir 78 spaudinių. Vilniaus plane pažymėtos senųjų spaustuvių vietos kviečia pažinti jų istoriją miesto erdvėse.
Vilniaus vardo paminėjimo 700 metų jubiliejus istorikus paskatino apibendrinti ikišiolinį maždaug dviejų šimtmečių Lietuvos sostinės istoriografijos įdirbį. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai ryžosi parengti naują miesto istorijos sintezę, pasitelkė tyrėjų ir iš kitų institucijų. Nepaisant gausios Vilniaus tyrimų istoriografijos, teko ieškoti ir naujų istorijos šaltinių, imtis naujų tyrimų. Ir štai jūsų rankose Vilniaus istorijos tritomis.
Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 metų, tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarpsnis. XIII a. pabaigoje prasidėjo urbanizaciniai procesai, XIV a. miestas augo ir virto Lietuvos valstybės sostine. Autoriai aptaria, kaip keitėsi šio Lietuvos valdovų rezidencinio miesto svarba, kaip valstybės valdžios institucijų veikla padėjo išsaugoti jo, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmę XVI–XVIII a., kaip jo raidą paveikė karai. Daug dėmesio skiriama švietimo ir kultūros plėtotei, atskleidžiamas Vilniaus daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas. Ypač atidžiai apžvelgiama miesto savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeitis, urbanistinė miesto raida.
Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį – tuo metu miestas kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Šiame tome nagrinėjami ekonominio, socialinio, kultūrinio gyvenimo pokyčiai, sietini su Lietuvos visuomenės modernizacijos procesais, atskleidžiama, kaip ikiindustrinės visuomenės centras virto pramonės centru.
Trečiajame tome analizuojama miesto raida 1915–1990 metais. Šiuo tarpsniu net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios, kito Vilniaus statusas: provincijos vaivadijos miestas išaugo ir tapo respublikos sostine – politiniu Lietuvos centru. Svarbi tomą vienijanti tema – išorinės aplinkos ir miesto bendruomenių formuota miesto tapatybė, daug dėmesio skiriama gyvenimo kasdienybei, miestiečių gyvenamai aplinkai.
Januszas Korczakas (Janušas Korčakas) bene didžiausias lenkų pedagogas, gydytojas pediatras, rašytojas.
Šiame leidinyje sudėtos dvi pedagogo knygos „Kaip Mylėti Vaiką“ (1908 m.?) ir „Gyvenimo Taisyklės“ (1929 m.). Pastaroji skirta ir mažiems, ir dideliems. J. Korczako pedagogika remiasi meile vaikams. Autorius mano, kad pedagogo darbo efektyvumą lemia ne tiek žinios, kiek meilė vaikams, asmeninės charakterio savybės ir psichikos procesų ypatumai.
Abi šios knygos turi neįkainojamos reikšmės auklėjant vaiką, nuo pirmųjų mažylio gyvenimo valandų iki jaunuolio, kuriančio savąją ateitį. Perimdami gerąsias ir moraliąsias pedagogikos tradicijas, sukursime brandžią piliečių visuomenę.
Januszas Korczakas (tikrasis vardas Henryk Goldszmit), žydų kilmės lenkų pedagogas novatorius, gydytojas ir rašytojas, gimė 1878 ar 1879 m. liepos 22 d. Varšuvoje, inteligentų šeimoje. Jis taip pat buvo puikus publicistas, visuomenės veikėjas, Lenkijos kariuomenės karininkas.
1942 m. kartu su „Našlaičių namų" auklėtiniais buvo išvežtas į Treblinkos mirties stovyklą. Jis atsisakė pasiūlytos laisvės ir iki paskutinės gyvenimo minutės liko su vaikais, kartu su jais žuvo dujų kameroje.
J. Korczako veikla ir literatūrinė kūryba paliko ryškų pėdsaką Europos ir pasaulio pedagogikos istorijoje. Žinomas pedagogas rašė: „Mylėk savo vaiką visokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendraudamas su juo, džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi."
Paskutinėmis gyvenimo dienomis didis kūrėjas savo Dienoraštyje pasidalijo niūriomis, grėsmingomis nuojautomis:
Gyvenimas – iš tiesų liepsna: tai prigęsta, nors kuro iki valiai, staiga pašoka kibirkščių spiečiumi ir ryškiai tvyksteli, kai jau baigia degti. Ir užgęsta. Karšta rudeniška diena ir suvokimas, kad tai jau paskutinis, nepakartojamas vėsus liepos rytas.
https://www.knygos.lt/lt/knygos/kaip-myleti-vaika--gyvenimo-taisykles/