Vilniaus vardo paminėjimo 700 metų jubiliejus istorikus paskatino apibendrinti ikišiolinį maždaug dviejų šimtmečių Lietuvos sostinės istoriografijos įdirbį. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai ryžosi parengti naują miesto istorijos sintezę, pasitelkė tyrėjų ir iš kitų institucijų. Nepaisant gausios Vilniaus tyrimų istoriografijos, teko ieškoti ir naujų istorijos šaltinių, imtis naujų tyrimų. Ir štai jūsų rankose Vilniaus istorijos tritomis.
Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 metų, tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarpsnis. XIII a. pabaigoje prasidėjo urbanizaciniai procesai, XIV a. miestas augo ir virto Lietuvos valstybės sostine. Autoriai aptaria, kaip keitėsi šio Lietuvos valdovų rezidencinio miesto svarba, kaip valstybės valdžios institucijų veikla padėjo išsaugoti jo, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmę XVI–XVIII a., kaip jo raidą paveikė karai. Daug dėmesio skiriama švietimo ir kultūros plėtotei, atskleidžiamas Vilniaus daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas. Ypač atidžiai apžvelgiama miesto savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeitis, urbanistinė miesto raida.
Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį – tuo metu miestas kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Šiame tome nagrinėjami ekonominio, socialinio, kultūrinio gyvenimo pokyčiai, sietini su Lietuvos visuomenės modernizacijos procesais, atskleidžiama, kaip ikiindustrinės visuomenės centras virto pramonės centru.
Trečiajame tome analizuojama miesto raida 1915–1990 metais. Šiuo tarpsniu net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios, kito Vilniaus statusas: provincijos vaivadijos miestas išaugo ir tapo respublikos sostine – politiniu Lietuvos centru. Svarbi tomą vienijanti tema – išorinės aplinkos ir miesto bendruomenių formuota miesto tapatybė, daug dėmesio skiriama gyvenimo kasdienybei, miestiečių gyvenamai aplinkai.
