Knyga kaip įvykis

„Mums į šonus įsirėžusios skalbinių virvelės, tėvas nugara atsirėmęs į karsto dangtį, pagalvoju, kad visai juokinga dabar taip matyt jį rūkantį prie savo grabo, džiaudama skalbinius to nebepastebiu, bet šiandien matau ir pagalvoju.“

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime. „Mylimi kaulai“ – pirmasis autorės romanas, skirtas suaugusiesiems.

Bernardas Burba – dailininkas, savo darbus piešiantis tušu ir plunksna, spaudžiantis šilkografijos technika. Bernardo įkvėpimo šaltinis – miestas, jo pastatai ir detalės; dažnas kūrybos motyvas – troleibusai, vaikystės fragmentai ir kasdienybės smulkmenos.

https://www.auksozuvys.lt/products/mylimi-kaulai?srsltid=AfmBOoplLvc6FZV9IA7zc2WId_bS044LA0_bopfjNiY_0HshFsJzhTnT

Šioje knygoje atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta. Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. <...> Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

Viktorija Daujotytė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Kai-rasai-nebijai-Autobiografiniai-tekstai/

2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį. 

https://www.baltoslankos.lt/moneta-labirintas

Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand’o Céline’o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.

Kristupas Sabolius

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilno metro dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. Iš čia ir trumpinys „Diseris“.

Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.

Deimantas Narkevičius

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, analizuoja kultūros reiškinius ir idėjas, patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.

https://www.kitosknygos.lt/knygos/Diseris

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos menininkė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė-Kasuba (1923–2019) – viena ryškiausių XX a. kūrėjų, palikusi ženklų pėdsaką praėjusio amžiaus meno ir kultūros istorijoje. LNDM A. Kasubos padovanota unikali 1942–2019 m. sukurtų darbų kolekcija yra nepaprastai svarbi kultūrinės tapatybės dalis, atskleidžianti itin plačią menininkės, vizionierės kūrybinių interesų panoramą: nuo ankstyvosios tekstilės darbų, plytelių pano, mozaikų, tapybos, akvarelių, kūrinių JAV viešosiose erdvėse projektų bei jų brėžinių iki unikalių erdvinių aplinkų – tampriųjų buveinių. Tačiau svarbią A. Kasubos kūrybos dalį sudaro ir tekstai. „Tiksintis vaikas“ – tai menininkės prisiminimai apie vaikystę Ginkūnuose iki to laiko, kai jai sukako 9 metai, tai lietuviškųjų jos šaknų įamžinimas. Nepaprastai jautriai, su įsimenančiomis detalėmis menininkė pasakoja apie dvaro aplinką, ten vykusį gyvenimą, kasdienybės momentus, nusėdusius jos atmintyje prieš daugelį metų, mamą, seserį ir brolius, guvernantes, šventes ir sezonų kaitą. Prieš akis kaip gyvas iškyla XX a. I p. dvaro paveikslas, pamatytas vaiko akimis – trapus, subtilus, estetiškas, tačiau kupinas pirmųjų gyvenimo pažinimų, suformavusių būsimos menininkės charakterį. Tai tekstas, kuriame atsiskleidžia ne tik vaiko augimo ir pasaulio patyrimo akimirkos, bet ir praeitin nugrimzdusio lietuviško dvaro gyvenimas.

https://www.lndm.lt/aleksandra-kasuba-tiksintis-vaikas/