Pirmai knygai išleisti Vilius pasiskolino pinigų iš geriausio klasės draugo. Gilles Desmons „Pasivaikščiojimas po Paryžių“ anuomet pradėjo naują kryptį lietuviškai leidžiamų kelionių knygų rinkoje. 3000 tiražu išleistas vadovas turistams tapo viena perkamiausių knygų per visą leidyklos istoriją: skolą klasiokui buvo galima išsyk grąžinti, be to, atsirado lėšų ir kitoms knygoms leisti. Pirmoji sėkmė leido sparčiai atsistoti ant kojų. Vėliau leidinių tematika kito, nes jaunystėje pats mėgęs sportuoti Vilius pradėjo leisti knygas apie sveikatą ir sportą. Be to, niekur nedingo prisirišimas prie poezijos ir literatūros kritikos žanrų.
Kone iki lubų prikrautoje skaniai kvepiančių knygų būstinėje sutinkame tris leidyklos „Homo liber“ darbuotojus. Vilius pristato savo bendražygę – nuo pirmųjų leidyklos „Homo liber“ dienų drauge dirbančią vyriausiąją redaktorę Teresę Gužauskienę. Jiedu ir sudaro įmonės branduolį. Turtingos patirties redagavimo srityje Teresė jau buvo pasisėmusi „Gimtojo žodžio“, „Baltų lankų“ leidyklose. Trečioji darbo vieta šviesiame kabinete priklauso už buhalteriją atsakingam sesers sūnui Justinui Gužauskui. Prisiminę vieną ar kitą knygą, leidėjai greitai suranda ją lentynose ir su didele šiluma laikydami rankose pasakoja šios išleidimo istoriją.
25-erius metus veikianti individuali įmonė pristato įvairius leidinius. Teresė sako, kad kur kas lengviau įvardyti, ko leidykla tikrai neleidžia – tai grynai komercinių ir prastos meninės kokybės kūrinių. Vilius tvirtai pritaria: „Nesame komercinė leidykla.“
„Homo liber“ gausiai verčia italų, norvegų, estų, ukrainiečių ir daugelio kitų šalių literatūros kūrinius, tačiau save iš esmės suvokia kaip lietuvių literatūros leidėjus. Siekdami tęsti šias ilgametes ir laiko patikrintas tradicijas, jie renkasi tuos autorius, kurie bėgant laikui pasijuto kiek atstumti kitų leidyklų. Vilius ir Teresė mielai bendradarbiauja su puikiai pažįstamais vyresnės kartos rašytojais, kurie į leidėjus dažniausiai kreipiasi patys. Per metus išleidžianti nuo 20 iki 30 knygų, „Homo liber“ taip pat stengiasi pristatyti bent porą debiutuojančių rašytojų ir dailininkų.
Leidykla džiaugiasi išaugusiais leidinių pardavimo srautais elektroninėse parduotuvėse, nes knygų sklaidai pavyksta rasti vis mažiau galimybių ir laiko.
„Homo liber“ turi patirties rengdama ne vieną leidinių seriją. Prieš kurį laiką užgesusioje literatūros istorijai ir kritikai skirtoje serijoje „Įžvalgos“ išėjo Valdemaro Kukulo, Marijaus Šidlausko, Rimos Pociūtės leidiniai, dominantys ne itin gausų profesionalų ratą, taip pat Vytauto Martinkaus, Algimanto Mikutos, Romo Gudaičio straipsnių ir esė rinkiniai, nagrinėjantys literatūrą ir platesnius kultūros kontekstus. Naujausioje leidyklos serijoje „Femina Baltica“ – Baltijos šalių moterų rašytojų kūryba. Joje jau išleisti estės Maarjos Kangro „Stiklo vaikas“ ir latvės Ingos Gailės „Gražiosios“ romanai.
Leidėjai džiaugiasi ir autentiška vaikų folkloro ansamblio „Čiučiuriuks“ vadovės Ritos Videikaitės-Macijauskienės parengta serija „Žemaičių krašto vaikų dainos“ („Gyvūnijos apdainavimas“, „Padainiousu dainuškeli“), Panevėžio muziejininkės Joanos V. Čiplytės švietėjiškais leidiniais, geografo, žygeivių judėjimo Lietuvoje pradininko Rimanto Krupicko atminimui skirta knyga „Turiu eiti“ ir daugeliu kitų.
Vilius ir Teresė prisimena, kad teko išties nemenkai paplušėti prie sėkmingos ir didelio skaitytojų dėmesio sulaukusios Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui skirtos trikalbės knygos „Laiko pameistrys“. 100-osioms Č. Milošo gimimo metinėms paminėti išleistos knygos pavadinimas yra įkvėptas Č. Milošo teiginio, kad jo dėdė Oskaras Milašius yra tikrasis poetas, o pats save jis įvardijo kaip laiko pameistrį. Šis brangus ir garbingas leidinys, iliustruotas fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukomis, leidyklos kolektyvui taip pat suteikė daug džiaugsmo.
Keičiantis laikams ir knygų paklausai, „Homo liber“ leidėjai lieka ištikimi patys sau – poezija vis dar sudaro trečdalį visų leidyklos leidžiamų knygų. Vyrauja nedideli šio žanro leidinių tiražai – po 300 ar 500 vienetų. Vilius prisimena per tarptautinį poezijos festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“ vykusį pašnekesį su Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi Valentinu Sventicku. Leidėjams įsikalbėjus, paaiškėjo, kad tąmet „Homo liber“ buvo išleidusi net daugiau poezijos knygų negu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Intensyviausiu savo veiklos laikotarpiu leidykla pristatė daug mokomosios literatūros – originalių ir verstinių mokymo priemonių, skirtų kalbos kultūrai ir savarankiškam mokymuisi, sociologijai, politologijai, viešosios politikos analizei, finansams, reklamos teorijai. Iš jų itin paklausus leidyklos vadovėlis „Mano ir tavo šalis Lietuva“, skirtas lietuvių kalbos besimokantiems užsieniečiams, ir net kelių leidimų susilaukęs Irenos Zaleskienės vadovėlis 10 klasei „Mes. Pilietinės visuomenės pagrindai“.
Linksmų asociacijų sukelia Teresės prisiminimas, susijęs su dar vienu pedagogų auditorijai skirtu leidiniu „Mokykla be narkotikų“. „Homo liber“ buvo gavusi užsakymą parengti spaudai ir išleisti mokymo priemonę, skirtą psichotropinių medžiagų platinimo mokyklose prevencijai. Pačioje veiklos pradžioje, dar leidybinę veiklą vykdant savo bute, Viliui, pravėrusiam duris vežti užsakytas knygas į knygynus, Teresė pavymui sušuko: „Tik nepamiršk narkotikų!“, mat tarpusavyje prevencinį leidinį švietimui leidėjai vadino sutrumpintai. Šis įvykis patiems leidėjams sukėlė daug smagaus juoko, pagalvojus, ką tai galėtų reikšti atsitiktiniams smalsuoliams.
Prie lankstaus darbo grafiko pripratusiai Teresei nuostabą kelia klausimas: „Kada jūs pietaujat?“ Ji niekad neskaičiuoja darbo valandų dirbdama leidykloje. O ir griežto grafiko čia nėra – kada reikia, tada ir sėda darbuotis. Tai – didelė laisvė savo pašaukimą atradusiam žmogui.
Neatsitiktinai ir leidyklos pavadinimas lotynų kalba „Homo liber“ (liet. laisvas žmogus) tiesiogiai siejasi su laisvės sąvoka. Laisvė leidyklos vadovui – pirmiausia galimybė kalbėti tai, ką galvoji, keliauti ir gyventi ten, kur nori, ir pačiam sąmoningai apsispręsti. Sovietiniais laikais draugams Vilius mėgdavęs atvirauti: „Man nereikia nei kokių nors specialių leidimų, nei bilietų ar komandiruočių, aš dviračiu nuvažiuočiau iki Paryžiaus.“ Griuvus sienoms tarp Europos valstybių laisvo žmogaus laisvoje visuomenėje idėja realizavosi. Bet laisvė – ne tik atsivėrusios galimybės, bet ir didelė atsakomybė bei įsipareigojimas sau ir mus supančiam pasauliui. Šias mintis įkūnija greta leidyklos pavadinimo „Homo liber“ pavaizduotas žmogus, viltingai keliantis rankas aukštyn. Viena jų – žalios, kita – juodos spalvos. Vilius teigia: „Sunku išreikšti tokias sąvokas vaizdais, tačiau figūrėlės rankos – lyg gyvenimui ir kūrybai pasiryžusio žmogaus išskleisti sparnai.“
Būtent tokius būtų galima įsivaizduoti ir „Homo liber“ knygų leidėjus, autorius bei skaitytojus.
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
