Prieš keliolika metų vienos didelės leidyklos projektų vadovė viešai dalijosi mintimis, kad audioknygos niekada nebus populiarios, nes mūsų šalyje tiesiog per maži atstumai – juk paprastai žmonės klausosi audioknygų automobiliuose. Džiugu, kad jos mintys nebuvo pranašiškos. Kuo dabar lietuviškų audioknygų skaitymo laukas panašus ir kuo skiriasi nuo pasaulyje vyraujančių tendencijų?
Pagrindinė tendencija – susidomėjimas audioknygomis panašiai auga tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Tačiau mes pradėjome vėliau, todėl erdvės augti turime dar daugiau – tiek pritraukiant naujų klausytojų, tiek ir plečiant asortimentą. Anglų kalba arba Skandinavų šalyse dauguma naujausių ir populiariausių knygų leidžiamos visais formatais, o Lietuvoje tokius pavyzdžius kol kas skaičiuojam vienetais. Mėgstami žanrai, kaip ir popierinių knygų, priklauso labiau nuo šalies.
Lietuvoje didžiausio populiarumo garsiniu formatu susilaukia asmenybės ugdymo, populiariosios psichologijos ir klasikinė grožinė literatūra, nežymiai atsilieka biografijos ir verslo knygos. Pasaulyje populiariausi trilerio ir fantasy žanrai Lietuvoje turi dar palyginti mažą klausytojų ratą.
Kaip vertinate audioknygų pasiūlos konkurenciją Lietuvoje? Ir kaip apskritai sekasi išsilaikyti šioje rinkoje?
Kol kas tiek pasiūla, tiek ir konkurencija dar nėra didelės. Tačiau esminis lūžis – leidyklų sprendimas pripažinti audioknygas ir pradėti jas leisti – jau įvyko. Prieš trejus–ketverius metus dar turėjome pasakoti apie patį formatą, siūlyti pabandyti išleisti bent vieną knygą audioformatu. Dabar situacija jau visai kitokia ir tuo labai džiaugiamės. Kad po metų kitų galėtume lyginti lietuvių klausymo įpročius su pasauliniais, reikia didesnės ir kuo įvairesnių audioknygų pasiūlos.
Susitelkiant į vieną formatą ir dirbant tikslingai tik su juo, išsilaikyti paprasčiau, nors įsivažiuoti ir prireikė investicijų.
Ar spausdintinos knygos sėkmė tiesiogiai koreliuoja su audioknyga? O gal būna knygų, kurios kur kas populiaresnės būtent įgarsintos?
Vieno atsakymo neturiu. Jei visi formatai leidžiami vienu metu, tuomet tikrai pasiekiamas didžiausias skaitytojų ir klausytojų ratas. Turime pavyzdžių, kai ir audioknygos, ir jų popierinės sesės tapo bestseleriais, turime ir tokių, kurias audioformatu perka ir klauso nepaisant to, kad tokią pat popierinę jau rastume tik lentynų užkampiuose. Iš klausytojų atsiliepimų matom, kad kartais audioformatas padeda vėl sugrįžti knygai į žmogaus gyvenimą. Lyg iš naujo susipažįstama su klasikiniais kūriniais, kuriuos kažkada tik pavartė arba neturėjo noro įsigilinti.
Per šiuos dešimt metų labai aiškiai pastebėjome, kad knygas skaitančių ir jas klausančių auditorija dubliuojasi minimaliai. Dažniausiai audioknygos klausytojas – tai žmogus, kuris iki šiol knygai tiesiog nerasdavo laiko. Žinoma, audioknygas pamažu atranda ir jas skaitantys, tačiau tai labiau išimtis, nei taisyklė.
Nuo ko priklauso audioknygos sėkmė?
Kaip ir knygoms kitais formatais – ar išleista tinkamu laiku, ar tuo metu tema įdomi, ar autoriaus kūriniai laukiami, ar informaciją apie knygą pasiekė būsimą skaitytoją / klausytoją. Audioformatui labai svarbus balso pasirinkimas, skaitymo ir įrašo kokybė. Profesionaliai ir su meile paruoštos audioknygos daug dažniau randa kelią pas klausytojus nepriklausomai nuo kitų sėkmės faktorių.
Gal galite papasakoti, kaip atrodo garsinės knygos kūrimo virtuvė?
Pirmasis – teisių įsigijimo – etapas nelabai skiriasi nuo kitų formatų. Audioknygos prasideda nuo teksto. Kartais išsyk aišku, kas turėtų knygą skaityti, bet dažniausiai darome balsų atranką. Bandymui kviečiame kelis atlikėjus, labiausiai kreipiam dėmesį į tembrą, į tai, kaip veda pasakojimo mintį, ar nėra „perspaudimo“ arba skaitymo „šalia teksto“. Svarbu ir tai, ar atlikėjas jaučia kokią nors emociją skaitomam tekstui. Profesionalai gali perskaityti puikiai ir nemėgstamą tekstą, bet tos kombinacijos, kai atlikėjas ir pats pasineria į knygą, būna pačios geriausios. Po darbo studijoje vyksta nematomas įrašo montavimo darbas – iškerpami pasikartojimai, pašaliniai garsai, sutvarkomos pauzės tarp pastraipų, sakinių. Sumontuotas įrašas išklausomas dar kartą lyginant su tekstu, galutiniams pataisymams į studiją vėl kviečiam atlikėją. Paskutinis žingsnis – suvedimas, pritaikymas, kad knyga skambėtų maksimaliai gerai įvairiomis aplinkybėmis – ir su kokybiškomis ausinėmis, ir automobilyje, ir tiesiog per telefono garsiakalbį. O audioknygos publikavimui vėl prireikia tų pačių detalių kaip ir kitiems formatams – viršelio, aprašymų, komunikacijos...
Pamenu, kaip kartą prakaitavau radijuje skaitydama savo apsakymą – tai sukirčiuodavau ne ten, kur reikia, tai neaiškiai ištardavau ar pasirinkdavau ne tą intonaciją... Kokios jūsų patirtys su knygomis, kurias įgarsina patys autoriai? Turbūt tai kelia didesnių iššūkių, negu tada, kai kūrinį įskaito patyręs aktorius? Ar griežtai laikotės kirčiuočių ir kitų niuansų?
Su kiekvienu autoriumi ieškome jam tinkamiausio skaitymo būdo. Jei dėl kirčiavimo klaidų reikia stabdyti kiekviename sakinyje, tuomet knyga neskambės gerai – jausis net iškirptos pauzės, skaitymo nenatūralumas. O ir ne kiekvienam tekstui tinka sterili kalba. Jei autorius savo knygos heroję pavadino Ròza ar Arìna, kodėl klausytojas turėtų girdėti Rozà ir Arinà? Niekada negarsinusiems autoriams padedam nugalėti jauduliuką, dažniau tenka patarti dėl tempo, pauzių ir kitų niuansų, kurie profesionalams savaime suprantami. Dirbdami su autoriais jaučiamės net truputį prisidedantys prie jų būsimų knygų kokybės. Savo tekstą paskaičius garsiai iš karto jaučiasi, kurie sakiniai kliūva, kas skamba nenatūraliai.
Gal prisimenate kokių nors su knygų įgarsinimu susijusių kuriozų, linksmų ar keistų nutikimų?
Beveik kiekviena audioknyga turi savo „neištariamą“ žodį, kuris klupdo atlikėjus. Kartais tai gali būti Masačiusetsas, o kartais ir tiesiog neteisingai kirčiuojamas paplū̃dimys. Gerai, kai atlikėjai neabejingi skaitomam tekstui, bet būna atvejų, kai tenka nuraminti įkarštį, padaryti pauzę juoko priepuoliui ar grauduliui. Retai, bet tenka ir pasiginčyti, kaip norėtųsi knygą girdėti, jei požiūriai nesutampa. Keletą knygų galėtume išleisti su papildomų komentarų garso takeliu.
Kaip nuo „Audioteka LT“ įkūrimo keitėsi jūsų asortimentas ir knygų skaitytojai?
Ir vienų, ir kitų gausėja. Auga tiek audioknygų pasirinkimas, tiek ir klausytojų skaičius. „Audioteka LT“ pradėjo nuo verslo ir saviugdos knygų, bet šiuo metu leidžiame vis daugiau grožinių kūrinių – juos ypač mėgsta mūsų prenumeratoriai.
Audioknygos žmonėms, turintiems regėjimo negalią ar disleksiją, be abejonės, yra labai reikalingos. Ar formuodami savo asortimentą galvojate apie šių skaitytojų auditoriją?
Mes apie šią auditoriją žinome, bendradarbiaujame ir su Audiosensorine biblioteka, tačiau kažkaip ypatingai neišskiriame. Džiugu, kad garso formatu knygos gali pasiekti didesnę dalį visuomenės. Veiklos pradžioje kaip tik teko įtikinėti, kad šis formatas tinka ne tik žmonėms su negalia. Jį prisijaukinti gali daug kas.
Kai kurie popierinių knygų skaitytojai sako sunkiai gebantys išlaikyti dėmesį klausydami įrašų. Arba negebantys vienu metu derinti kelių darbų – klausyti knygos ir, pavyzdžiui, plauti lėkščių. Kokių patarimų turėtumėte knygų klausytojams – naujokams?
Naujokams kaip tik patarčiau nepradėti klausyti knygos sėdint ant sofos. Šis formatas labiau tinka, kai kūnas kažkuo užimtas, bet galva laisva – vairuojant, sodininkaujant, bėgiojant. Pirmosioms klausymo patirtims siūlau pasirinkti tokią knygą, kuri įtrauks, nebus pernelyg sudėtinga ir būtinai – kokybiškai įgarsinta. Jei sunku susikaupti – galima sugrįžti ir iš naujo paklausyti. Jei popierinei knygai laiko surasti sunku, tuomet tikrai rekomenduoju po truputį ugdyti klausymo įprotį, atrasti, kokia veikla ar aplinka labiausiai padeda klausyti.
Kokie populiariausi, dažniausi jūsų knygų įgarsintojai?
Dirbame su daug puikių atlikėjų. Dažniausiai mūsų klausytojai girdi ir giria Simo Stankaus, Pauliaus Čižinausko, Aldonos Vilutytės, Rimanto Bagdzevičiaus, Giedriaus Arbačiausko, Gabrieliaus Jucevičiaus, Vestos Šumilovaitės-Tertelienės, Juozo Gaižausko balsus. Tačiau net ir vieną knygą įgarsinęs atlikėjas gali būti labai mėgstamas, nes būtent jo balsas idealiai tiko tai knygai. Pavyzdžiui, Bukowskio knygas „Paštas“ ir „Moterys“ skaičiusio Dovydo Bluvšteino balsas labai įdomaus, žemo tembro ir daugeliui knygų visiškai netiktų, bet Bukowskio tekstams skambėjo labai gerai.
Šiais metais Knygos apdovanojimuose bus skiriamas dėmesys ir audioknygoms. Inga, esate viena iš komisijos narių – kokiais kriterijais vadovavotės, renkant „Metų balsą“ „K.A.2.0.2.4.“?
Turėjome bendrus kriterijus: skaitymo nuotaikos – intonacijų ir knygos turinio atitikimas, sugebėjimas perteikti ir vystyti pasakojimą, tinkamas akcentų sudėliojimas, knygos turinį atitinkantis tempo parinkimas, artikuliacija-dikcija. Iš jų man svarbiausias atrodo gebėjimas vystyti pasakojimą – kai klausant pamiršti, kodėl klausaisi, nes tiesiog pasineri į girdimą kūrinį ir nesinori sustoti. Galima nuostabiai perskaityti atskirus sakinius, bet jei nebus vedimo pirmyn, tuomet knygos bus sunku klausyti. Grožinėms knygoms svarbus balansas atskiriant personažus, bet neperspaudžiant, pernelyg nesudramatinant. Tinkamas akcentų sudėliojimas, tempo pasirinkimas taip pat labai svarbūs. Renkant balsą visada lieka šiek tiek subjektyvumo, bet šių metų geriausius komisija išrinko labai vieningai.
Kalbino Jurga Tumasonytė
