Kodėl nusprendei studijuoti slovėnų kalbą? Kokie išbandymai lydėjo jos mokantis?

Mokykloje svarsčiau tarp dviejų dalykų studijų – politikos mokslų ir lietuvių filologijos. Man labai patiko abi disciplinos, bet sužinojusi, kad Vilniaus universitetas siūlo lietuvių filologijos ir užsienio kalbos studijų programą, nusprendžiau stoti ten. Labai tikėjausi, kad galėsiu studijuoti lietuvių ir prancūzų kalbas, bet tais metais siūlyta tik lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijų programa. Iš pradžių nusivyliau, bet filosofinės etikos vadovėlyje perskaičiau slovėnų poeto Danės Zajco eilėraščio „Tu sumokėsi už viską“ lietuvišką vertimą ir labai susižavėjau. Grįžusi namo, internete susiradau daugiau šio poeto eilių, ir sprendimą dėl studijų priėmiau dar tą patį vakarą.

D. Zajco eiles pradėjau versti jau pirmame kurse. Tiesa, vertimo iš slovėnų kalbos kelias nebuvo lengvas, nes iš pradžių man ši kalba nepatiko. Pirmąsias studijų savaites gailėjausi savo sprendimo ir mąsčiau apie perstojimą. Slovėnų kalba pasirodė sudėtingesnė, nei tikėjausi, ir man ne itin sekėsi. Dar blogiau – supratau, kad labiau už Slovėniją mane domina Kroatija ir Bosnija. Tuometinėje Slavų kalbų katedroje dulkėjo daug kroatiškų ir serbiškų knygų. Slovėnų kalbos dėstytoja Jelena Konickaja ne tik kantriai mokė prabilti slovėniškai, bet ir domėjosi mūsų savijauta. Kai pripažinau, kad mieliau mokyčiausi kroatų kalbos, ji man pasiūlė pažinti Slovėniją per Kroatiją. Patarimas pasirodė keistas, bet išties padėjo. Šiandien laisvai kalbu ne tik slovėniškai, bet ir kroatiškai, na, o politikos mokslų studijas irgi vis dėlto baigiau – Sarajevo ir Bolonijos universitetuose įgijau dvigubą – žmogaus teisių ir demokratijos – magistro laipsnį.

Kokie pirmieji įspūdžiai apsilankius Slovėnijoje? Ar geriau susipažinus su kalba ir šalies kultūra nuomonė pasikeitė?

Studijuodama pirmame kurse, internete ėmiau ieškoti susirašinėjimo draugų slovėnų. Viename forume susipažinau su vaikinu vardu Blažas, ir mes susirašinėjome gerą pusmetį. Jis mane išmokė slengo, tarmybių, kartais pataisydavo gramatiką. Kai apsigyvenau Slovėnijoje, jis mane vis pasikviesdavo į svečius, į savo gimtąjį Štirijos regioną (savotišką Slovėnijos Žemaitiją), garsėjantį ne tik išskirtine, net patiems slovėnams sunkiai suprantama tarme, bet ir gyventojų užsispyrimu, patriotiškumu. Tiesa, už Lietuvą mažesnėje Slovėnijoje skaičiuojama virš keturiasdešimt tarmių. Slovėnai tarmėmis labai didžiuojasi, o tarmiškai parašytos knygos – jokia naujiena. Tai mane labai nustebino. Naujasis draugas pasistengė, kad man Slovėnijoje patiktų – supažindino su savo draugais, atsiųsdavo slovėniškos muzikos, kviesdavosi kartu švęsti nacionalines šventes, rodydavo nacionalinius patiekalus. Draugai esame iki šiol, jau daugiau nei dešimt metų.

O su slovėnų literatūra mane pažindino kitas artimas draugas – poetas ir prozininkas Alešas Štegeris. Jis – vienas garsiausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų. Studijuodama perskaičiau jo poezijos rinktinę ir nusprendžiau jam parašyti, padėkoti už puikią poeziją. Atsakymo nesitikėjau, todėl labai nustebau, kai po kelių dienų jis ne tik man atrašė, bet ir pasiūlė susitikti, padovanoti leidyklos, kurioje anuomet dirbo, knygų. Dabar pasimatome visada, kai atvykstu į Slovėniją, o užpernai visą dieną kartu praleidome Vilniuje – tada knygyne „Mint Vinetu“ Alešas skaitė savo poeziją.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Slovėnijoje labai lengva susirasti draugų, nes žmonės paslaugūs ir malonūs, bet apsigyvenusi Liublianoje supratau, kad taip lengva nebus. Iš tiesų slovėnai yra uždaroki. Kita vertus, jei pavyksta užmegzti draugystę, ji gali trukti visą gyvenimą. Kitais atžvilgiais pirmasis įspūdis pasitvirtino: Slovėnija yra saugi ir patogi šalis, o susitaikius su tuo, kad iš pradžių draugų susirasti sunkoka, ten gyventi tikrai gera. Juk smagu, kad vos per valandą iš Liublianos galima nukakti ir į kalnus, ir prie jūros, oras dažniausiai būna puikus, maistas daug sveikesnis, o vasarą vyksta daugybė nemokamų renginių, taip pat ir literatūrinių.

Esi baigusi vertimo ir lokalizavimo studijas. Smalsu, kiek tavo kolegų vėliau pasirinko versti literatūrą?

Šios studijos didžiąja dalimi buvo orientuotos į techninį vertimą, jų metu mokėmės profesionaliai titruoti filmus, versti tikrai sudėtingus techninius tekstus ir naudotis vertimo atminties programomis, be kurių neįsivaizduojama didelių vertimo biurų kasdienybė. Tai buvo mano antrosios magistro studijos, kurias rinkausi siekdama pagilinti anglų kalbos žinias bei išmokti dirbti su „Trados Studio“ ir panašia profesionalių techninių vertėjų kasdien naudojama programine įranga. Nesu tikra, ar kas nors iš šios studijų programos absolventų bandė versti literatūrą, nes ir studijų tikslas buvo kitoks. Be to, literatūrinis vertimas yra meno sritis, taigi reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir talento, meilės literatūrai. Knygos nekonvertuosi į vertimo atminties programą ir neišversi kaip techninio teksto. Kita vertus, mes, žmonės, esame nuostabūs dėl to, kad nežinome, kokių talentų turime, kol nesiryžtame savęs išbandyti naujoje srityje. Todėl tikrai nenustebčiau sužinojusi, kad kuris nors iš buvusių kolegų ėmėsi versti knygas.

Verti iš daugybės kalbų – ar lengva persijungti iš vienos į kitą? Iš kurios kalbos versti smagiausia ir kodėl?

Paprastai verčiu iš anglų kalbos, nes leidyklos, su kuriomis dirbu, daugiausiai orientuojasi į šiuolaikinę amerikiečių literatūrą. Kartais, jei pavyksta įtikinti leidėjus, imuosi vertimų iš slovėnų ir kroatų kalbų, o techninius tekstus verčiu ir iš ispanų. Man visos kalbos vienodai brangios ir mielos, visos jos skirtingos, tad persijungti nesunku. O smagiausia versti tekstus, kurie tikrai patinka. Knygas versti sunku, nes vertimas yra labai įdėmus skaitymas. Versdama knygą, su ja ir gyvenu. Tarkime, romaną esu įsipareigojusi išversti per pusmetį, tad visą tą pusmetį gilinuosi į veikėjų kalbą, mėginu įsivaizduoti, kaip atrodo jų aplinka, tikrinu daug faktų. Tai kruopštus darbas, ir būna dienų, kai verčiama knyga atsibosta taip, kad negaliu į ją nė pažiūrėti. Tiesa, vertėjo iš vadinamųjų mažųjų kalbų darbas gerokai dėkingesnis, nes, iš patirties galiu pasakyti, slovėnų ir kroatų rašytojai su vertėjais mielai bendradarbiauja, nesunkiai sutinka duoti interviu ir nuoširdžiai domisi vertimu, palaiko, netgi susidraugaujame ir vėliau susitinkame. O jei tenka versti bestselerį, su jo autoriumi gali net nepavykti pasikalbėti. Kartą verčiau Rupi Kaur poezijos rinkinį, ir, kai leidyklos paklausiau, ar negalėčiau pabendrauti su autore dėl tam tikrų šio vertimo niuansų, man buvo maloniai atsakyta, kad klausimus galiu pateikti leidyklos atstovams, o jie juos perduos poetės agentams, kurie viskuo pasirūpins.

Kuo tave patraukė literatūros vertimas? Kaip manai, ar gerai versti ir kalbos jausmą išsiugdyti galima išmokti, ar vis dėlto reikia turėti ir šį tą daugiau – tarkime, talentą?

Man nuo vaikystės patinka skaityti, o paauglystėje ėmiau domėtis leidyklų naujienomis, todėl manau, kad vertimas į mano gyvenimą atėjo natūraliai. Vertimas yra viena iš tų sričių, kuriose nuolatos reikia tobulėti. Reikalingas ir susidomėjimas, žinoma, ir talentas, kita vertus – neteisinga visą atsakomybę už vertimą užkrauti ant vertėjo pečių, nes didelę įtaką turi ir redaktorius. Dirbdami kartu, vertimą jie gali nepaprastai ištobulinti. Beje, jei verčiama knyga nepatinka, nepadės nei talentas, nei kruopštumas – tekstas tiesiog nepasiduos, ir be gero redaktoriaus darbo vertimas tikriausiai neskambės sklandžiai.

Kokią reikšmę tau turi kelionės? Ar tam, kad tinkamai perprastum verčiamą kūrinį, svarbu apsilankyti ir autoriaus gyventoje aplinkoje?

Kelionių su literatūra nesieju. Gali būti, kad tai viena iš mano profesinių ligų, nes prieš kelerius metus baigiau gidų kursus – esu įgijusi gidės ir kelionių vadovės specialybę, kartais spaudoje rašau straipsnius apie juodąjį turizmą. Svajoju parengti apie tai knygą.

Beje, daugiausiai išverčiau karantino metu, nes tada mane supo tyla ir ramybė, todėl visiškai galėjau atsiduoti darbui, susikaupti, neskubėti. Geriausiai versti sekasi tyloje, kai niekas neblaško.

Ar seki atsiliepimus ir recenzijas apie savo išverstas knygas? Ar priimi asmeniškai, jeigu kam nors nepatinka autoriaus kūrinys (kalbame, suprantama, ne apie vertimo kokybę, bet apie autoriaus kūrybą)?

Neseku, nes neturiu tam laiko. Turiu šeimą, mažą vaiką, paskolą, nemažai projektų (ne tik literatūrinių), todėl esu priversta labai planuoti laiką. Norėčiau, kad paroje būtų daugiau nei tik 24 valandos...

Tikiu, kad kiekviena knyga randa savo skaitytoją. Gavusi naują vertimo pasiūlymą, permetu akimis skaitytojų įvertinimus, nes jų komentarai kartais padeda suprasti, ar projektas man tiks. Dar nemačiau tokios knygos, kuri būtų įvertinta tik aukščiausiais balais, nesulaukusi nė vieno neigiamo atsiliepimo. Manau, kad jei knyga kažkam nepatiko, reiškia, ji buvo skirta ne tam žmogui, ne tuo jo gyvenimo etapu, ne tokioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, paauglystėje man be galo patiko švedų poeto Bruno K. Öijerio poezija, bet sulaukusi dvidešimties nebegalėjau jos skaityti. Dabar B. K. Öijerį ir vėl mielai skaitau. Laikui bėgant, keičiamės ir mes, ir mūsų skoniai, todėl normalu ir kažko nemėgti, ir kažką pamėgti.

Seki kitų vertėjų darbus? Turi mėgstamų vertėjų, dėl kurių vardo ir pasirenki skaityti konkrečią knygą?

Kolekcionuoju ispaniškai rašančių autorių knygas. Niekada nebuvau nusivylusi Almos Naujokaitienės verstomis knygomis, nors vėlgi – skaitinius renkuosi ne pagal vertėjus ir ne pagal autorius, o pagal anotacijas ir temas. Žinoma, norisi palaikyti artimiausias koleges, verčiančias iš slovėnų ir kroatų kalbų, todėl perku Laimos Masytės ir Julijos Gulbinovič išverstas knygas. Jas skaitydama klaidų neieškau, tiesiog džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda daugiau man brangių šalių literatūros.

Mano sąmonėje Balkanų literatūra sulimpa į vieną visumą, nors neabejoju, kad atskirų šalių literatūros tradicijos ir temos gerokai skiriasi. Kuo Slovėnijos kultūra ir literatūra tau asmeniškai įdomi Balkanų literatūros kontekste?

Lietuvoje daug kas Slovėniją sieja su Balkanais, bet patiems slovėnams apie tokias asociacijas geriau neužsiminti. Jie nėra ir savęs nelaiko Balkanų dalimi. Iš tiesų Slovėnijoje gerokai daugiau austriškosios nei balkaniškosios kultūros. Slovėnijos pajūryje galima pajusti ir itališką dvasią. Nuo pietiečių kaimynų slovėnai skiriasi ramumu, tvarkingumu, jie uždaresni, santūresni. Tai atsispindi ir jų kultūroje, maisto tradicijose, šventėse. Palyginti su kroatų ar bosnių autoriais, sakyčiau, kad slovėnų literatūra ne tokia tiršta, joje plačiau nagrinėjamos tarptautinės, ne tik vietinės, socialinės temos, nepriklausomybės klausimai, yra nemažai seksualumo. Nejaučiama jugonostalgija, ne taip plačiai nagrinėjamas karas, gal kiek mažiau dialogų. Šiuolaikiniai slovėnų autoriai nebijo jokių temų, pavyzdžiui – prozininkė ir LGBT aktyvistė Vesna Lemaič yra parašiusi atvirą futuristinį romaną „Sąvartynas“ apie belaisves, jokių teisių neturinčias moteris, kasdien verčiamas dirbti elektroninių prietaisų sąvartynuose. Tai šokiruojanti distopija apie susiskaldžiusią visuomenę, kurioje nebeliko vietos žmogaus teisėms ir laisvėms. Autorė knygą parašė įkvėpta kiberfeminizmo. Kitas slovėnų rašytojas, prozininkas Davorinas Jenko, išleido prestižinių apdovanojimų sulaukusią knygą „Kūnai tamsoje“, kurioje atvirai nagrinėja seksualumo klausimus. Pagrindinis knygos herojus dėl vėžio netenka lytinių organų ir kankinasi negalėdamas patenkinti žmonos, kuri jį myli, bet seksualinius poreikius tenkina kitur. Tai – sudėtingos ir kontroversiškos temos, kurių, manau, lietuvių autoriai nelabai linksta imtis.

Nuo kokių knygų žmogui, norinčiam susipažinti su slovėnų literatūra, reikėtų pradėti?

Siūlyčiau pradėti nuo Drago Jančaro romano „Tą naktį mačiau ją“, kurį pernai išleido leidykla „Briedis“. Šią knygą svajojau išversti dešimt metų, kol pagaliau pavyko rasti leidėją. Romanas paremtas tikra istorija apie Slovėnijos kasdienybę prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Aptikusi šią knygą, nustebau, kad Lietuva ir Slovėnija turi tiek bendro – partizaninis pasipriešinimas, dvarų kultūra, atkaklus pasipriešinimas okupantams, laisvės troškimas... D. Jančaras yra visame pasaulyje pripažintas slovėnų prozininkas, o šis jo romanas Europoje tapo bestseleriu. Tai aukščiausios klasės šiuolaikinės slovėnų literatūros pavyzdys.

Taip pat rekomenduočiau kolegės L. Masytės išverstas Gorano Vojnovičiaus knygas. Jis yra bosnių kilmės slovėnų autorius, rašantis apie kroatų, bosnių ir serbų gyvenimą Slovėnijoje, Jugoslavijos subyrėjimą. Ne itin „slovėniškos“ temos, bet nevertėtų pamiršti, kad Slovėnija ilgą laiką priklausė Jugoslavijai.

Mėgstantiems poeziją rekomenduočiau pasidomėti poeto Danės Zajco kūryba. Šis poetas buvo kandidatas Nobelio premijai gauti, deja, jos nebesulaukė.

Kaip manai, ar vertime, kaip ir kūryboje, lieka įspaudas to, ką anksčiau skaitei, matei ar klausei? Kuri iš visų išverstų knygų sukelia tau daugiausia atsiminimų ir kodėl?

Literatūrinį vertimą mėgstu palyginti su paveikslo restauravimu, nes vertėjas užsienio kalba parašytą kūrinį turi tiksliai „perkelti“ į savo gimtąją kalbą. Verčiamos knygos negalima perrašyti, kaip ir restauruojamo paveikslo negalima perpiešti. Manau, čia ir slypi literatūrinio vertimo meno grožis: versdamas turi pamiršti save ir savo interesus, turi visa širdimi panirti į knygos pasaulį, nuolat ieškoti sprendimų, kaip neišverčiamą paversti išverčiamu.

Tiesa, suteikiau sau laisvę prireikus pasitelkti gimtąją tarmę. Mane augino prosenelė, kuri kalbėjo aukštaičių ir žemaičių tarmių mišiniu. Jei tenka versti seno žmogaus monologą, kurio sintaksė skiriasi nuo bendrinės kalbos, tuomet pasitelkiu gimtosios tarmės sintaksę.