Išvirkščias miestas. Visuomenės veidrodis. Atminties kraštovaizdis. Meno ir istorijos sodas. Moralės akademija. Žmonių muziejus. Tai prasmės ir funkcijos, XIX a. pradžioje įžvelgtos naujai įrengiamose kapinėse tiek Vilniuje, tiek Vakarų Europoje. 

Dr. Eglė Bazaraitė monografijoje Kapinės už miesto, miške dekonstruoja trejų Vilniaus katalikų kapinių – Rasų, Bernardinų ir Saulės – erdvinę struktūrą, brėžia paraleles ir išryškina prieštaras su to laiko kapinėmis krikščioniškame Europos branduolyje. Monografijoje į katalikų laidojimo kraštovaizdžius žvelgiama pasitelkiant architektūrines priemones, pristatant šias miesto teritorijas kaip daugiasluoksnį erdvinį konstruktą, suformuotą istorinių bei kultūrinių kontekstų.

https://www.leidyklalapas.lt/products/kapines-uz-miesto-miske?_pos=1&_sid=59d50b3c8&_ss=r

Svajonė gauti butą tapo vyraujančia sovietų okupuotos Lietuvos materialiojo gyvenimo dalimi, o buto gavimas – vienu reikšmingiausių žmonių gyvenimo įvykių. Būstas sovietų šalyje buvo ne įsigyjamas už uždirbtas lėšas, bet skirstomas partiniais-administraciniais nurodymais. Tai pavertė jį socialinės kontrolės įrankiu ir iškraipė jo architektūrinę prigimtį. 

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė kartu su bendraautoriais Vilte Janušauskaite, Nojumi Kizniu ir Matu Šiupšinsku monografijoje Jūs gaunate butą siekia išsiaiškinti, kaip politinis projektas paveikė gyvenamąją aplinką. Jie gilinasi į standartizavimo idėjas ir joms oponuojančius architektų ir gyventojų siekius individualizuoti, pa(si)gražinti būstą. Kartu ši knyga yra apie žmonių galimybių ribas ir įtampas, susijusias su būsto formos politiniu reguliavimu ir sunkumais jį gaunant. 

https://www.leidyklalapas.lt/products/jus-gaunate-buta-gyvenamoji-architektura-lietuvoje-1940-1990-metais

Skundus galima priskirti gyvenimo laukui, kuriame veikia žmogus, valdžia ir visuomenė. Šiame šaltinių rinkinyje publikuojami anoniminiai lietuviškosios nomenklatūros laiškai Maskvai, TSKP CK aparatui, kuriuose pranešama apie sovietinės Lietuvos vadovų klaidas ir nuodėmes, jų ryšius ir gaunamus kyšius, jų žmonų įtaką ir galią keisti partinių veikėjų likimus. Tuometiniai prižiūrėtojai Maskvoje tyrė gaunamus skundus aiškindamiesi, ar laiškuose minimi tikri faktai, rašė pažymas ir nutarimus, kurie formavo savotišką konkretaus skundo bylą. Kone visa šių skundų tyrimo medžiaga saugoma Maskvos archyvuose. Tai unikali galimybė susipažinti su sovietmečio nomenklatūros užkulisiais, slaptais poveikio ir galios mechanizmais.

https://www.auksozuvys.lt/products/skundai-maskvai

Knyga, kurią pradėjau „skaityti“ nuo nuotraukų ir kitų iliustracijų. Tai tikras lobynas žmogui mėgstančiam ne tik (ar nebūtinai) gilintis į istorinę įvykių pusę, bet norinčiam pajusti to meto dvasią, pasinerti į retro atmosferą, tyrinėti dar rodos ne tokią seną, bet jau šimtmetį skaičiuojančią istoriją.
Skaityti šiai knygai yra tikrai daug būdų - pirma, peržiūrint fotografijas ir kitus ano meto artefaktus, kaip dokumentai, laikraščių iškarpos, karikatūros, etc. Vien tai padaręs, gauni įtaigų ano meto Lietuvos paveikslą. Antra, pasirinkti atskirus skyrius ir gilintis į juos. Trečia, sekti visą chronologinę knygos dėstymo tvarką, kurią siūlo autorė. Svarbiausia vedamoji gija, tarp gausos faktų ir istorinių siužetų, yra modernėjanti Lietuva ir moterų vieta tame naujėjančiame pokyčių paveiksle. Šiais laikais vis dar keliame klausimus apie lyčių lygybę, pareigybes, "savo vietą" po saule. Skenuojame diskriminaciją, seksizmą, šovinizmą, priekabiavimą prieš moteris. O atimkite šimtą metų - kur save "pasidėti" galėjo tos moterys?
Knyga apie seseris - Sofiją ir Jadvygą, kurios ne tik buvo Prezidento ir Premjero ponios, bet ryškios, veržlios asmenybės, kurioms ponių statuso nepakako, o gal atvirkščiai, nepabūgo likti tik saugiame apibrėžime.
Siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos diplomu? Tekėti už turtingo bajoro ar ranką ir širdį atiduoti išsilavinusiam, bet neturtingam inteligentui? Įsitraukti į visuomeninę veiklą ar pirmiausia rūpintis šeimos reikalais? Dalyvauti didžiajame politiniame žaidime ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį? Seserys pasirinko žengti koją kojon su modernėjančia Vakarų Europa. Smetonienė ir Tūbelienė vadinamos modernizmo epochos dukros, aiškiai jutusios, kad tradicija ir istoriškumas užleidžia pozicijas naujumui, originalumui, etc. Ar tai iškart buvo sutikta su ovacijomis?.. Toli gražu. Vien karikatūros spaudoje leidžia suprasti, kiek skepsio turėjo atlaikyt modernėjanti Lietuva su šiomis moterimis priešaky.

https://www.pegasas.lt/dviese-sofija-smetoniene-ir-jadvyga-tubeliene-1114051/

Atsiminimų rinkinyje apie Ireną Veisaitę (1928-2020), pedagogę, teatro kritikę, Atviros Lietuvos fondo spiritus movens, Holokausto liudininkę, žmonių ir kultūrų tarpininkę, kalba artimiau ją pažinoję teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovai, istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių. Jų liudijimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Veisaitės gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką, kultūros procesams ir konkretiems žmonėms. Knyga skirta plačiajam skaitytojui, kartu gali pasitarnauti kaip šaltinis tarpdalykiniams atminties, tapatumų, traumos pasakojimų, kultūrų sąveikų, biografinių žanrų tyrimams. 

https://knygynas.biz/products/musu-irena-atsiminimai-apie-irena-veisaite