Todėl sakau, kad gerosiomis dienomis esu Apalutokas, Raudonasis. Gebu išsinerti iš šito laikinumo, kevalo, į kurį esu įsuptas. 33 – 66 – 77 metams? Labiausiai norėčiau 77, tiek kartų būtų atleista, tiek kartų galėčiau klajoti, įsižiebti pašvaistėmis – poezija ir brutalumas – kaip gi be to?
Blogosiomis dienomis, esu Apalutokas, Juodasis. Mano gyslomis teka tamsa, bergždumas, mano gyslose siaučia Sielvartažvėris. Ar ne su juo sanguliavo Jazabelė, Titijutė, ar tai ne toks jų trečias vardas, prigimimas? Nes „net Dievą kamuoja amžinas sielvartas, nes jis paaukojo tą, ką mylėjo labiausiai. Ir dabar išsilieja ant žmonių. Gyvenimas yra Dievo kerštas dėl tos nelaimės, kurią pats prisišaukė“ (16 p.).
Toks gyvenimas mūsų kolonijose, sparčiai dauginantis bakterijoms, kaip musėms krentant žmonėms. Šitiek pokalbių apie mirtį, ji apskėtusi naktį ir dieną, mes įkvepiame jos su pastanga sukultūrinti nepažinią svetimybę, vedami panhoministinės iliuzijos. Mes alsuojame ja, sveriame ją, skaičiuojame ir daliname – ranka jau užrašė skaičius. Skorbutas, džiūtligė, plautligė, antisanitarija, ką tu padarysi chirurge, kaip išgydysi pamišimą, keisčiausius jo įnorius, kaip pamaitinsi minią, žuvis ir duona baigiasi, jokio stebuklo? O Tu rauni dantis, guldai į kvapnių žolelių ir ledo vonias, šito gero užtenka. Bet vis tiek pasakyk, kaip pergalėsi mirtį, chirurge? Kaip atsakysi į esminius klausimus, jaunasis pastoriau Milcovai, apsvaigusi Dievo avele, ganytojau: „Kodėl žmogus suserga? <...> Kodėl miršta? Nejau nesam sukurti pagal Dievo paveikslą? Kodėl tuomet jis leidžia mums mirti?“ (200 p.)
Nekalbėk man apie amžinus ratus, gyvybės hermeneutiką. Pro plėnis, pro ledą prasikala želmenėliai, gimsta Titijutės vaikas, bet – ten, toliau, kitoje pusėje. O čia mes krentam kaip musės, mes amžėjame, mokomės laukti atsakymų, bergždžiai, nes laivas atplauks per vėlai.
Dar apie tą esminį dviejų susidūrimą. Danija ir Grenlandija. Danas ir grenlandas. Raudona ir juoda. Evangelikas ir papistas. Katalikas ir pagonis. Ir iš kur tas noras atversti į save kitą? – anaiptol ne vien iš ten, 18 – ojo. O iš tikro: „Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/Juodas žmogus“ (16 p.)
Esminis dualumas, jie pasiliks čiabuviais, niekas nebus atverstas. Tik Tu nersi vis gilyn ir gilyn, išsinarinsi dorybę, kalėjimo senbuviai pakeitė vien grotas, teks braidyti po myžalus ir šūdus – o jie plauna plaukus balėjose, pilnose šlapimo. Esminis dualumas: šiluma vietinių trobelėse ir šaltis jūsiškėse, jų nuogi kūnai, tokie natūralūs, ir jūsų, žymintys beprotybę. Dvasios, serginčios, nes jie čia gyvena nuo visada, jie niekada netars vieno vardo ir neturės vieno Dievo, jų palikuonys nebuvo ant kalno ir negavo įsakų.
Keistomis dienomis esu Titijutė. Mane bandė auklėti vienuolės. Senus laikus menantis plakimasis. Dievotas malonumas, skausmo erosas. Vulva, mea maxima vulva. Pabėgau, kol manyje dar neįtaisė tikro šėtono. Netoli tenubėgau – Raudonasis užtaisė vaiką, tasai, pažįstantis daugelį įsčių.
O Tu vis taupai krikštą, Egėde. Nematai, kas vyksta Tavo žmonos guolyje, kai virini dvokųjį mišinį, tikiesi patobulinto alchemikų burto. Dvi dukterys, iš kūno ir smalos, juodos seselės, sueina per kalnelį, paveldėtos nosys, negražumas. Bet Tu nieko nematai, tik čiabuvį berniuką, kodėl jis tas sūnus, kuriuo gėriesi? O Tu vis bandai skelbti gerąją naujieną, ir vis labiau ją monologizuoji, taupai krikštą, Egėde,. Ir kaip priimti kitokį kitą, ir kaip nužudyti šamaną ir tapti vieninteliu, iš tiesų pašauktuoju? Tai gėda, didžiulė gėda, verdantis arbatini, garuoja Tavo puikybė ir savikliova – ar kada nors buvai išrinktuoju?
Ar kada nors buvai išrinktuoju ir Tu, gubernatoriau Porsai? Čia gali skaldyti ir valdyti, skęsti savo ir svetimuose kūno skysčiuose, klausytis salvių, leistis numelžiamas, išsiurbiamas, šitokia tamsa, ir tiek daug degtinės, padidinkim kvotą, dar ir dar, kad užpylę akis nematytume, kaip iš tiesų gyvename.
Drungnomis dienomis esu pasijonio Sisė. Reikalauju atlygio su manimi sugulsiančiųjų, nejaučiu nieko, toks amatas, tiesiog amatas ir prašau, papasakok man apie šviesos ekspedicijas, ledą ir tamsą, kurią nudobėte su ietimis, tie arkliai sušalo, anie arkliai grįžo. Gubernatorius apimtas klaiko. Jis nudūrė savo mylimiausią kumelę – pasakoju. Taip ši vieta tokia, galvojam abudu, apie vidines atokumas, grenlandijas, kolonijas, vidinius krikščionis ir pagonis. 9: 1 Kim Leine, Tavo naudai, nes tamsa šiaurėje trunka 9 mėnesius.
Teksto autorė Lina Buividavičiūtė
