Kaip minima anotacijoje, kūrinio leitmotyvas yra tikras įvykis – 1990 m. balandžio 7 dieną tarp Danijos ir Norvegijos kursuojančiame kelte kilo gaisras, nusinešęs 159 moterų, vyrų ir vaikų gyvybes. Gaisro tyrėjai priėjo prie išvados, kad laivą padegė piromanas, tačiau iki šiol netyla kalbos, kad tokiam drastiškam žingsniui ryžosi keltą valdžiusi bendrovė, norėdama gauti draudimo išmokas. Pasirinkusi šį motyvą, knygos autorė vykusiai supina šalto kapitalizmo kritiką, visuotinių ir asmeninių veikėjų išgyvenamų katastrofų išsklaidą. Nedidelės apimties romanas iš tiesų yra labai talpus. Kaip jau minėta, dviejų žmonių gyvenimo liniją, asmenines tragedijas papildo platesni svarstymai apie visuomenės sanklodą, socialinę stratifikaciją, sudėtingą paraščių žmogaus egzistenciją, meilės ir prieraišumo prigimtį, motinystę, tėvystę, egzistencinę vienatvę ir šleikštulį.
Romanas leidžia kaleidoskopiškai keliauti po dviejų herojų – Megės ir Kurto – gyvenimus, kartu įpinant istoriją apie minėto kelto katastrofą. Kurto istorija pirmiausia skatina svarstyti apie hegemoninį, norminį ir marginalųjį vyriškumą, apie galią ir bejėgystę. Vyras praeityje išgyveno sudėtingų trauminių patirčių, egzistavo visuomenės paribyje, kad išliktų ir išmaitintų mažametį sūnų, netgi buvo priverstas pardavinėti savo kūną. Atskleidžiama asmeninė Kurto tragedija, kurią lėmė ir šiuolaikinės sistemos spragos, ir kitų žmonių įtaka, ir žinoma, paties vyro priimti sprendimai. Kurtui pavyksta šiek tiek prasimušti – jis užmezga pastovius santykius, susilaukia trečio vaiko, įkuria nedidelį pervežimų verslą. Tačiau nuolat jaučiasi nepakankamas – čia susiduria patirtų traumų išgyvenimas, jų pasekmės, stereotipinis „tikro vyro“ konstruktas, visuomenės ir asmeniniai lūkesčiai. Kurto vyriškumas yra trauminis, nulemtas žemos savivertės ir netipiškos reprezentacijos gyvenamajame pasaulyje: „Kurtas padarė tai, ko netikėjo pajėgsiąs padaryti. Jis nesustojo. Prieš atvykdamas čia buvo tik perėjūnas. Sunkiai galėjai pavadinti jį vyru, jis neturėjo nieko, tik rankas, ir tas niekam tikusias. <...> Būtent čia jis supranta, kad gyveno, kad jo rankos – ne tuščios. Nebuvau jau toks netikęs. Na, ne toks netikęs. <...> Tada pagalvoja apie pelną, ir sugrįžta jo karštligiška, nerimastinga pusė“ (15 – 17 p.). Cituotoje romano ištraukoje puikiai atsiskleidžia asmens vertės siejimas su materialiniu pajėgumu, kuriama ekonomine verte ir buvimu naudingu sraigteliu visuomenės aprarate. Ekonomikos ir individo susidūrimas romane turi tragiškas pasekmes – ir per herojaus liniją, ir per kelto katastrofos motyvus. Kalbant knygos žodžiais – „Ten, kur prasideda ekonomika, nusileidžia tyla, baimė apsikvailinti“ (69 p.). Dėl vyraujančių visuomenės dėsnių ir taisyklių, Kurtas niekada nesijautė pakankamas ir vertingas vien todėl, kad yra. Jis nuolat jaučiasi atstumtas – Kito, pasaulio, savęs paties. Spaudžiamas vidinių ir išorinių lūkesčių, herojus nesugeba tinkamai suvokti ir išreikšti savo emocijų, ima smurtauti prieš Megę – traumos ratas įsisuka ir plečiasi. Rašant apie Kurtą, galvoje sukosi palyginimas su verdančiu arbatinuku, iš kurio tuoj pat ims veržtis pražūtingas garas. Tada prisiminiau, kad tokia jausena fiksuojama ir knygoje: „Kurto galvoje verda drumstas šleikštulys<...> Jaučiasi lyg uždarytas termose. Lyg šauktų uždarytas, o išorėje būtų girdėti tik silpnas cypavimas (25 p.). Tokia jausena – nematomo, negirdimo žmogaus tragedija. Kurtą supa ir jo paties, ir kitų žmonių, ir egzistencinis pasaulio abejingumas, svetimumas ir šaltis. Toks, kokį kadaise įtaigiai aprašė egzistencialistai ir absurdo filosofijos atstovai, toks, kokį jautė ir „Svetimo“ herojus Merso. Romane akcentuojama nemeilė, daiktiškas, vartotojiškas santykis su Kito ir savo paties kūnu, savotiškas traumos padiktuotas atsietumas, disociacija. Knygoje net keliose vietose minimas ištinkantis šleikštulys, kurį galima identifikuoti ir kaip dar vieną traumos pasekmę, ir kaip egzistencinį, sartriškąjį šleikštulį. Čia tinka žmogaus kaip „daikto tarp daiktų“ koncepcija, būties sau ir būties savaime susidūrimas, Kurto pažinumo troškimas ir jo teikiamas saugumas susiduria su užmerktomis Megės akimis.
Megės pasakojimas pratęsia traumos liniją – čia regime trauminį moteriškumą. Būdama neišmylėtas vaikas, patyrusi prievartą paauglystėje ir jaunystėje, herojė daro gluminančias išvadas, nesugeba iki galo suvokti traumos veikimo, išpainioti prieštaringų jausmų voratinklio: „Neapykanta, gėda, nerimas ir geismas susivijo ir nupynė jos viduj tamsią viziją visam gyvenimui. Ji išmoko, kad smurtas ir seksas yra tas pats, ir išmoko tikėti, kad šis persipynimas kyla iš jos pačių gelmių, ne iš išorės“ (53 p.). Savotiškai demonizuodama save pačią ir interiorizuodama išorines įtakas ir patirtis, Megė tampa traumos grandinės dalimi, auka, kuri niekada negavo tinkamos pagalbos. Sutikusi taip pat traumuotą vyrą, herojė tampa šeiminio smurto auka ir įtaigiai parodo, kaip veikia visas traumos mechanizmas, kaip kuriamas ir kaip varijuoja galia paremtas santykis. Moteris itin baiminasi, kad tokį emocinį ir fizinį smurtą patirs jos dukra – ir atsikvepia sužinojusi, kad Sofi patinka merginos. Šis iškalbingas faktas liudija ir tai, kad Megė smurtautoją sieja išimtinai su vyru, čia vėl klibinami stereotipai, toksiško vyriškumo reprezentacijos veikėjos sąmonėje ir visuomenėje. Skaitydama romaną prisiminiau ir Judith Lewis Herman įžvalgas, kurios aktualios ir šio romano recepcijai: „Tyrinėti psichologinę traumą reiškia sueiti į akistatą tiek su žmogaus šiame pasaulyje pažeidžiamumu, tiek su žmogaus prigimtyje slypinčia blogio potencija. Tyrinėti psichologinę traumą reiškia tapti pasibaisėtinų įvykių liudininku. <...> Tiriant psichologinę traumą, tenka nuolat įveikti tendenciją diskredituoti auką arba ją paversti nematoma“ (29 p.). Ir Kurtas, ir Megė – savotiškai nematomi žmonės, siekę būti pripažinti ir mylimi kontraversiškais, ne visada tinkamiausiais būdais.
Skaitydama romaną dar galvojau apie pamatines egzistencines duotybes. Irvin D. Yalom knygoje „Meilės budelis“ rašo: „Nustačiau, kad psichoterapijai reikšmingos keturios duotybės: mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirties neišvengiamumas; laisvė, su savo gyvenimu elgtis taip, kaip norime; esminis vienišumas; gyvenimo prasmės ir tikslo nebuvimas“ (15 p.). Šios duotybės gali tapti ir vertingų prasmių šaltiniu, tačiau, kaip minėta, tiek Megė, tiek Kurtas veikia iš traumos. Neturėdami vidinių resursų ir pagalbos iš išorės, jie murkdosi šių neįsisąmonintų duotybių teikiamoje kančioje. Kyla pagrįstas klausimas, ar Kurtas ir Megė kada nors jautėsi iš tiesų laisvi, valdantys savo gyvenimą, ar buvo tik didžiųjų sukurtų taisyklių ir aplinkybių aukos? Megė fiksuoja, kad dukrai užaugus atsiradęs laisvas laikas yra savotiškai pavojingas – neužpildytas buitinio triukšmo, jis skatina atrasti ir išgyventi savojo gyvenimo tamsą ir skausmą, pergalvoti autentiškos egzistencijos (ne)galimybes, susitikti su šešėline asmenybės puse ir traumos padariniais: „Iš dalies tada, kai Sofi buvo maža ir Megė turėdavo suktis kaip vijurkas ir kone alpdavo vakare padėjusi galvą ant pagalvės, buvo lengviau. Dabar ji klaiksta nuo visų tų svajonių, kurioms atsirado laiko. <...> Gali įsivaizduoti visai kitą moterį, tai moteris, kuria ji galėjo tapti, jei tik viskas būtų susiklostę truputėlį kitaip, ir ši moteris tebėra labai graži, o ne apdaužyta gyvenimo, kaip ji pati.“ (34 p.).
Romane svarbi ir tėvystės, motinystės linija – ką reiškia slegiamam nepritekliaus palikti savo sūnų globos namuose, ką reiškia saugoti ir puoselėti ryšį, kai negali dukrai atskleisti, kas iš tiesų esi?
„Pilnos kišenės“ – daugiasluoksnis romanas, parašytas tikslia, bet kartu poetiška kalba, jautrius pasažus derinant su brutaliomis detalėmis. Džiaugiausi skaitydama puikų Ievos Toleikytės vertimą – lauksiu kitų šios heptalogijos dalių.
Teksto autorė Lina Buividavičiūtė
