Kokie kriterijai renkant knygas jums svarbūs? Kas jums asmeniškai yra graži knyga?
Tadas Karpavičius: Svarbiausias kriterijus renkantis knygą vis dėlto išlieka turinys. Apmaudu, jei knyga įdomi, bet sunkiai įskaitoma dėl to, kaip yra sumaketuota: tarkime, dėl blogų tarpų, per mažo šrifto. Dažniausiai graži knyga mums asocijuojasi su estetika, patraukliomis spalvomis, tematika, minimalizmu ar įdomia nuotrauka – iliustracija. Man asmeniškai graži knyga nebūtinai ta, kurioje paisoma dizaino taisyklių ir standartų.
Miglė Rudaitytė: Smagu, kad gražių knygų Lietuvoje matome vis daugiau, o renkant knygas šiam konkursui norisi žengti dar vieną žingsnį į priekį – atrinkti ne tik gražias, bet ir gražiausias. Mano manymu, tokios knygos ne paklūsta dizaino madoms ir išbandytiems rėmams, bet atveria naujus horizontus. Kai vaizdas ne tik perduoda knygos žinutę, o ją ir praturtina savu požiūriu, originaliu netikėtu kampu, įkvepia skaitytojus bei kitus kūrėjus.
Žinoma, labai svarbu nepamiršti ir funkcionalumo – dėl visų dizaino sprendimų knygą turi būti tiesiog patogu ir malonu skaityti.
Man asmeniškai graži knyga yra graži visapusiškai. Gera matyti ir jausti, kaip pasirūpinta ne tik „fasadiniais“ elementais, bet rūpestingai apgalvota kiekviena smulkiausia detalė – nuo mikrotipografijos sprendimų iki knygos įrišimo siūlo spalvos.
Jonas Liugaila: Na, aš tikrai esu įsigijęs knygą ne dėl estetikos, bet dėl vertingo turinio. Tačiau neabejotinai esu pirkęs ir knygą kaip estetikos objektą. Bet labiausiai džiugina knygos, kurios yra turtingos ir turinio prasme, ir estetiškos. Tokias knygas galėčiau drąsiai vadinti gražiomis.
Kaip apibūdintumėte šių metų knygų dizaino tendencijas? Ar pasitaikė knygų, kurias pavadintumėte savo metų atradimu ir metų nusivylimu?
Tadas Karpavičius: Išlieka tendencija naudoti minkštus viršelius. Taip pat dominuoja maži kišeniniai formatai, daug tipografijos, žaismingumo. Visada džiugina atradimai. Na, o mažiau pavykusių sprendimų visuomet atsiranda, bet šie dažniau tenka komercinėms knygoms. Akį patraukė nauja Valentino Klimašausko knyga „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“, kurią planuoju įsigyti.
Miglė Rudaitytė: Aš turbūt esu labiau optimistė – man atrodo, kad ir knygų, ir ne knygų dizaino srityse metai iš metų Lietuvoje situacija tik gerėja. Šie metai – ne išimtis, turime vis daugiau talentingų, drąsių kūrėjų bei iniciatyvų. Mano akiai, daugėja gražių viršelių, atsiranda mažesnių leidyklų, internetinių knygynų su savitu, kiek kitokiu nei visuotinis standartas, braižu – tas džiugina.
Ko dar norėtųsi, tai matyti daugiau visapusiškai estetiškų, subtilių ir kokybiškų dizaino sprendimų – kitaip tariant, nesustoti ties estetišku viršeliu, bet rasti energijos, resursų pagalvoti ir apie įdomesnį knygos vidaus maketą, medžiagas, spaudos būdus.
Juk knyga – tikrai įdomi medija. Viena vertus, labai sena ir tam tikrais kanonais nekintanti, kita vertus, mano nuomone, vis dar nestokojanti erdvės eksperimentams. Turbūt eksperimentai ir yra tai, kas knygai, kaip raiškos priemonei, gali padėti ir toliau konkurencingai išsilaikyti tarp kitų informacinių, menų, pramogų kanalų.
Jonas Liugaila: Šiųmetinės tendencijos nebaisiai skiriasi nuo pastarųjų kelerių metų. Kaip ir kiekvienais metais, galime pastebėti vieną kitą iš konteksto išsiskiriantį grožinės literatūros kūrinį, pavyzdžiui – serija „Keliautojai laiku“ (leidykla „Aukso žuvys“); šiek tiek daugiau dėmesio dizaino kokybei skyrusių negrožinės literatūros leidinių, tarkime – „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX-ojo amžiaus pirmoje pusėje“ (leidykla „Lapas“).
Kaip pastarųjų poros metų atradimą įvardinčiau leidyklos „Rara“ iki šiol išleistas knygas. Ypač fasadinį jų įvaizdį. Atradimu šios knygos tapo dėl įdomios rinkos provokacijos, kuomet leidykla, kurdama atskirus leidinius, išlaiko vientisą, atpažįstamą braižą (kuriamą vieno dizainerio – Lino Spurgos jaun.). Nežinau, ar šis kelias bus tęsiamas ar kaip bus interpretuojamas, bet ilgainiui toks sprendimas galėtų pasitarnauti kaip investicija į leidyklos prekės ženklo atpažįstamumą ir vertės sukūrimą.
O nusivylimu, kuris būdingas ne tik šiems metams, pavadinčiau atvejus, kai, pasirodžius naujai, aktualiai ir labai adekvačiai atrodančiai knygai, puolu skleisti jos puslapius norėdamas susipažinti su komanda, stovinčia už tokių puikių sprendimų, tačiau aptinku, kad leidinys adaptuotas lietuvių kalbai, jo autorystė užsieninė. Konkrečių leidinių nevardinsiu, bet labai tikiuosi, kad ši tendencija platesnę skaitytojų auditoriją ilgainiui pripratins prie aukštesnės kokybės poreikio, autorius bei dizainerius provokuos rinktis efektyvesnius ir efektingesnius sprendimus, o leidėjus padrąsins dažniau leisti ne tik adaptuotus, bet lokaliai sukurtus kūrinius.
Ar jums prastas knygos dizainas turi įtakos knygos turiniui? Patys tokias knygas įsigyjate, laikote lentynose? Ir atvirkščiai – ar būna, kad graži išorė apgauna? Kuris variantas pasitaiko dažniau?
Tadas Karpavičius: Prastas knygos dizainas įtakos neturi – jei knyga įdomi, tai ją ir skaitau. Bet, žinoma, jei geras turinys susijungia su geru dizainu – knyga lengvai randa vietą ne tik lentynoje, bet ir matomesnėje vietoje. Ne paslaptis, kad dabar gražios knygos madingos. Jos perkamos ne tik dėl turinio, bet ir dėl vaizdo, naudojamos kaip interjero detalės. Nėra blogų variantų, kiekvienam pagal skonį. Gražu ir negražu – pakankamai subjektyvu. Dažnai nutinka, jog perskaitęs knygą pagalvoju, kad ji nusipelnė geresnio dizaino, bet čia jau, matyt, profesinis „kabliukas“.
Miglė Rudaitytė: Kaip tik neseniai keliuose rateliuose diskutavome – ar gražus knygos dizainas koreliuoja su geru knygos turiniu, o gal net atvirkščiai? Turbūt vienareikšmiško atsakymo nėra – galima rasti ir tokių, ir kitokių pavyzdžių.
Bet aš vis dėlto linkusi tikėti, kad jei kūrėjai ir leidėjai investuoja papildomo laiko, energijos skrupulingai apgalvodami knygos dizainą, tai greičiausiai signalizuoja apie jų požiūrį į knygą kaip visapusiškai vertingą ir patrauklų kūrinį.
Kalbant apie neteisingus knygos tipografinius sprendimus, turiu griežtesnę nuomonę – tokie tikrai gali sugadinti skaitymo patirtį ar net atbaidyti skaitytoją nuo labai vertingo knygos turinio. Ko gero, nedaug atsiras tokių ištvermingų skaitytojų, kurie kankinsis, jei skaityti bus tiesiog nepatogu fiziškai: sekti tekstą, užrašytą per mažu ar per dideliu šriftu, per trumpomis ar per ilgomis eilutėmis.
Gražus dizainas mane asmeniškai, žinoma, traukia prieiti ir patyrinėti, o tai – jau pirmas žingsnis gauti ir perskaityti knygą.
Jonas Liugaila: Man apskritai keista, kad mes atskiriame knygos turinį nuo dizaino. Dar keisčiau, kai nuo turinio atskiriamos, tarkime, iliustracijos. Skaitytojams knyga yra viena integrali patirtis.
Žinoma, galima pritarti, kad dizainas atlieka formos suteikėjo turiniui vaidmenį, bet neretai tam tikros dizaino interpretacijos daro įtaką tam, kaip turinys interpretuojamas. Visai kaip žodžiai turinyje daro įtaką pačiam turiniui. Kalbant apie iliustracijas, galime savęs paklausti – ar dėl iliustracijų, ar dėl tekstinio turinio vaikai ir tėvai renkasi vaikiškas knygas? O jei pabandytume išsiaiškinti, kas ir kokį vaidmenį atlieka keliaujant per istoriją, į ją gilinantis? Tada greitai suprastume, kad skaitymo patirtis yra vienalytė, kurioje forma papildo turinį ir atvirkščiai.
Koks jūsų santykis su senomis knygomis, išleistomis sovietmečiu ir tarpukariu, – ar ieškote ten įkvėpimo, mėginate įsigyti tam tikrus egzempliorius? O gal seni, nudilę ar išsiklaipę viršeliai kaip tik atstumia ir mėgstate tik naujas knygas?
Tadas Karpavičius: Senos knygos man yra viena iš pagrindinių inspiracijų. Labai jas mėgstu ir, sakyčiau, kolekcionuoju. Labai džiaugiuosi įsigyta knyga „Knyga ir dailininkas“ („Vaga“, 1966), kurią, gaila, tik neseniai atradau. Labai branginu ir džiaugiuosi senomis tėčio šriftų knygomis, kurios puikiai įsitaisiusios studijos lentynoje. Mane dažniau atstumia naujesnės knygos nei senos. Į naudotas knygas žvelgiu su pagarba, jos sukaupusios daugiau istorijos.
Miglė Rudaitytė: Aš asmeniškai senesniuose dalykuose matau labai daug grožio. Galbūt taip yra dėl to, kad seniau dizaino srityje kai kurie dalykai ir buvo paprastesni. Žmonės turėjo mažiau pasirinkimų, daugiau gyvos rankos judesio. Vadinasi, buvo ir daugiau žmogiškos paklaidos, kurios neištaisydavo tobulesni kompiuteriai. Žmogiškas netobulumas, mano nuomone, žmogų visgi traukia. Be to, internete negalėdavai lengvai pasižiūrėti, ką kuria kolegos iš užsienių, ir tai, ko gero, lėmė didesnį geografinį autentiškumą.
Savo simpatijas senovei ir jos knygoms (o konkrečiau – XX a. antrosios pusės Lietuvos vaikų iliustracijos kūrėjams) išreiškiau savo surinktame mini archyve: www.mozaika.cc, galbūt ir jums bus įdomu užmesti akį.
Vis dėlto, kartais pagalvoju, kad galiu žavėtis ir netolima sovietmečio estetika, nes pati tais laikais gyvenau labai nedaug – tik vaikystėje, svarbiu sau metu, kuomet formavosi mano pasaulėvaizdis. Kartais juokais kam papasakoju, kad anuomet man, vaikui, žymiai jaukiau gyventi atrodė sovietinėje Karoliniškių dėžutėje, nei senos statybos name su dideliais langais ir aukštomis lubomis, kokiame gyveno mano baba, o dabar būtent toks namas atrodo kaip siekiamybė. Taigi suprantu, kodėl senesnės knygos man kelia simpatijas, bet suprantu ir žmones, kurie negali jomis džiaugtis.
Jonas Liugaila: Kaip ir ne vieno žmogaus, tokiame kontekste mano santykis su kai kuriomis senomis knygomis yra nostalgiškas. Jos man turi vertę, bet ne dėl to, kad būtų vertingos savaime, o dėl to, kad šių knygų vertę man sukūrė asmeninės patirties aplinkybės. Senos knygos tapo asociacijų rinkiniais, atmintyje sužadinančiais malonias, svarbias, simboliškas istorijas.
Taip pat suprantu, kad tos senos knygos, kurias atrandu ne namuose, o kitur, yra ne tik turinys, bet ir žmonių patirtys, likimai ir istorijos. Dėl šios priežasties knyga iš objekto man yra perėjusi į sakralumo teritoriją. Nė vienos knygos nesu išmetęs į šiukšliadėžę ar atidavęs į makulatūrą ir neįsivaizduoju aplinkybių, kuriomis galėčiau taip pasielgti.
Ar per pastaruosius dvidešimt metų justi didesnių pokyčių knygų dizaine? Jei taip, kokių?
Tadas Karpavičius: Per pastaruosius dvidešimt metų tikrai matomi dideli pokyčiai tiek spaudoje, tiek dizaine. Atsivėrė ženkliai geresnės spaudos galimybės. Taip gaunamas dar kokybiškesnis rezultatas. Be to, turime gausų ir įvairų popieriaus pasirinkimą. Per tą laikotarpį ištirpo riba tarp standartų, imta daugiau eksperimentuoti. Technologijos ženkliai palengvino darbą ir šioje srityje.
Miglė Rudaitytė: Pasikeitė technologiniai aspektai, atsirado didesnė tam tikrų dalykų įvairovė – pavyzdžiui, lietuviškų šriftų. Kita vertus, atsirado ir daugiau greito, tuo pačiu – ir mažiau gilaus turinio.
Iš pastovesnių dalykų man patinka, kad Lietuvoje vis dar daugiausiai gyvename su kietais knygų viršeliais. Atrodo, kad tokia knyga yra rimtesnis, svarbesnis daiktas.
Jonas Liugaila: Kažkas yra sakęs, kad šalies evoliuciją galima liudyti per restoranų raidos prizmę. Ankstyvoje stadijoje dominuoja bevardės generinės vietos su vienodais patiekalų pasirinkimais, kiek vėliau atsiranda kelios tinklinės vietos, primityviai kopijuojančios pasaulines tendencijas, galiausiai rinka leidžia sau talpinti tiek pirmuosius, tiek antruosius, tiek dar nepaminėtus trečiuosius, kurie žmonėms siūlo labai skirtingus poreikius atliepiantį patiekalų spektrą.
Panaši raida vyksta ir knygų pasaulyje. Neabejotinai per du dešimtmečius perėjome pirmąsias dvi stadijas. Esame neblogai pažengę ir trečiojoje, tačiau neužpildytos erdvės joje dar tikrai likę. Toli gražu ne visas temas ar formas lengvai įsileidžiame į kartais pernelyg tradiciškai bei sakraliai vertinamą knygų sektorių.
Kaip manote, ar knygos išvaizda turi įtakos jos perskaitymui? Galbūt skirtingi tos pačios knygos viršeliai, puslapio faktūra, šriftas ir kt. gali suteikti papildomų niuansų skaitymui?
Tadas Karpavičius: Ne paslaptis, kad įdomus, originalus knygos pateikimas turi didžiulę įtaką. Žinoma, kad graži knyga atkreips dėmesį. Kalbant apie skaitomumą, visada maloniau, kai dizainas švarus ir aiškus. O viršelis ribų neturi – ten yra vietos eksperimentuoti.
Miglė Rudaitytė: Žinoma, kaip ir minėjau anksčiau. Tikrai smalsu būtų ištestuoti tą pačią knygą su įvairiais viršeliais ar kitais besiskiriančiais dizaino sprendimais, taip, kaip yra testuojami UX/UI sprendimai.
Bet, paprastai mąstant, jei, tarkime, knyga yra didelė, sunki, vargiai vešiesi ją į kelionę ar skaitysi traukinyje. Jei knygą, pavyzdžiui, nepatogu vartyti, tai irgi suerzins. Taigi neergonomiškai įvaizdintos knygos skaitymas galėtų būti prilygintas, pavyzdžiui, nepatogiam valgymui – kad ir supermažu šaukšteliu.
Jonas Liugaila: Psichologijoje žinomas fenomenas, vadinamas aureolės efektu (angl. Halo Effect). Jis aiškinamas kaip polinkis teigiamai įvertinti vieną daikto ar asmenybės savybę ir pagal tą vieną teigiamai vertinti kitas savybes. Kartais klaidingai.
Viršelis ir kiti vizualiniai ar taktiliniai sprendimai būtent ir prisideda prie suvokimo formavimo ir gali daryti įtaką, pavyzdžiui, pirkti ar nepirkti.
Likusi dizaino sprendimų dalis prisideda prie bendresnės keliavimo knygos turiniu patirties. Kai kurie jų labiau emocinio pobūdžio (spalvos, tekstūros, kvapas), kai kurie funkcinio (šrifto tinkamumas skaityti, tarpai tarp eilučių, kompozicijos ir pan.). Kiekvienas sprendimas čia atlieka savitą ir labai svarbų vaidmenį. Panašiai kaip spektaklyje, kur svarbus ne tik turinys, bet ir aktorių parinktys, scenografija, apšvietimas, garso takelis.
Kaip manote, knygų dailininkai leidybos rinkoje yra pakankamai pastebėti ir įvertinti? O jei ne, kokių pokyčių ar iniciatyvų čia dar reikėtų?
Tadas Karpavičius: Knygos dailininkas ar dizaineris pastaruoju metu sulaukia tikrai daugiau dėmesio, bet dar turime kur tobulėti. Vis dar pastebiu, kad labiausiai akcentuojami leidykla ir autorius. Pasigendu dizainerių ir dailininkų per knygų pristatymus. Jie tiek pat svarbūs, nes yra knygos vaizdo kūrėjai ir išpildytojai. Jie dalyvauja ne tik kūrybiniame procese, bet ir medžiagų parinkimo, spaudos etapuose.
Miglė Rudaitytė: Man, kaip dizaino srities atstovei, turbūt visada norėsis, kad dizaineriai ir su dizainu susiję žmonės įvairiose industrijose būtų dar labiau vertinami ir jų nuomonės būtų dar labiau įsiklausoma. Tikiu, kad dizaino žmones traktuojant mažiau kaip „vykdytojus“ ir labiau kaip projektų ir sumanymų bendraautorius, visi kartu pasiektume tik dar geresnių rezultatų.
Jonas Liugaila: Tiek knygų dizaineriai, tiek dailininkai, tiek iliustruotojai toli gražu ne visada pripažįstami kaip visaverčiai autoriai, teisingiau tariant – bendraautoriai, o tai reiškia, kad į knygų kūrimo procesus jie pakviečiami vėlyvose stadijose, kai pagrindiniai sprendimai jau būna priimti, sukurtos vizijos. Taip prarandama galimybė dar geriau susieti vaizdinį turinį ir formą bei rašytinį turinį. Vienam kitą papildant ir užtikrinant tikslesnes skaitytojų patirtis, kad ir kokių būtų siekiama – sklandžių, įtraukiančių, edukuojančų ar dramatiškų.
Kalbino Jurga Tumasonytė
