Tai knyga apie vos keletą mėnesių gyvavusią kvazivalstybę – Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, sukurtą Rusijos bolševikų. Į Vilnių iš Rusijos atsiųsta Litbelo vyriausybė, vadovaujama Maskvos statytinio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, apkvaitusi nuo revoliucijos vėjų ir remiama Raudonosios armijos durklų, bando kurti naują pasaulį, kuriame absurdo daugiau nei sveiko proto, o smurtas čia tampa pagrindiniu valios įtvirtinimo įrankiu. Įvykiai romane klostosi nuo 1918 metų gruodžio iki 1919-ųjų rugsėjo – kai vaiduokliškasis Litbelas liovėsi egzistavęs.
Šiemet sukanka 105 metai nuo mažai tyrinėto darinio Litbelo – kelis 1919 m. mėnesius gyvavusios Lietuvos ir Baltarusijos sovietų socialistinės respublikos, egzistavusios Baltarusijos ir raudonosios armijos užimtoje Lietuvos dalyje su Vilniumi.
„Svarbu ir būtina kalbėti apie Litbelą, nes jis buvo įkurtas panašiu principu kaip dabartinės Ukrainos Donecko ir Luhansko respublikos – ant raudonarmiečių durtuvų. Dabar Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas mums atrodo savaime suprantamas. Tačiau iš tiesų turėtume prisiminti: laikmetis buvo sudėtingas, aplinkybės nepalankios“, – sako H. Kunčius.
Pasak rašytojo, jam norėjosi pažvelgti į tą laiką prieš 105 metus, kai Lietuvoje, paskelbusioje nepriklausomybę, buvo labai neaiški situacija. „1918 m. vasario 16 d. dabartiniame „Naručio“ viešbutyje dvidešimčiai signatarų pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, nebuvo taip, kad viskas ėmė labai gerai klostytis. Nieko panašaus – po kelių mėnesių baltarusiai paskelbė savo nepriklausomybę su sostine Vilniumi. Tuo metu Vilnius, kuriame vyksta romano veiksmas, buvo valdomas kelių valdžių – čia veikė lietuvių komendantūra, vokiečių okupacinė kariuomenė, lenkų savanoriai legionieriai, baltarusiai. Taigi pasigilinus į kai kuriuos dokumentus, galėtų būti mažiau euforijos, nes toje įvykių „košėje“ buvo labai sunku susigaudyti“, – vardija H. Kunčius.
Garsių Lietuvos žmonių politinių ir pasaulėžiūros virsmų yra buvę įvairiais naujosios istorijos laikotarpiais, ypač sunkiais ir tamsiais, mažai istorikų tyrinėtais. Rašytojas, dramaturgas, menotyrininkas Herkus Kunčius, kurdamas savo naujausią istorinį romaną „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), turėjo progos atidžiau patyrinėti istorinius dokumentus ir garsių asmenybių prisiminimus.
Knygoje galima rasti garsių to meto veikėjų istorinį virsmą liudijančių faktų – vieni rinkosi lietuvišką tapatybę, kiti – lenkišką, treti – baltarusišką, pavyzdžiui, skirtingas tapatybes pasirinko broliai Ivanauskai – gamtininkas Tadas Ivanauskas ir du jo broliai, arba broliai Narutavičiai – vienas buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kitas – prieškario Lenkijos Respublikos prezidentas.
„Mano knygoje fantazija remiasi istoriniais faktais – tu negali išgalvoti įvykių, turi juos tikrinti, išstudijuoti nemažai istorinių šaltinių. Istorikai kiek pavydi rašytojams, nes mokslininkai negali interpretuoti istorinių įvykių, privalo rašyti labai tiksliai ir nešališkai. O aš galiu šališkai rašyti, ir tai yra vienas didžiausių malonumų ir laimių menininkui, kad jis gali laisvai reikšti savo nuomonę per kūrinius. Vis dėlto visos įvykių lokacijos, kaip ir datos, knygoje yra konkrečios ir tikslios“, – teigia H. Kunčius.
Herkus Kunčius (gim. 1965) – žymus prozininkas, dramaturgas, eseistas, daugelio literatūrinių premijų laureatas.